Nemokama nakvynė ir patikimi draugai visame pasaulyje skatina į klubą jungtis daugybę pačių įvairiausių žmonių.
Vokietis Vaitas Kuenas 2000 metais įkūrė internetinį Svetingumo klubą (Hospitality club). Šiuo metu klubui priklauso 165582 nariai iš 207 pasaulio šalių. Lietuvoje yra beveik trys tūkstančiai klubo narių. Iš jų Klaipėdoje – 147. Klubo tinklalapyje teigiama, kad klubo tikslas suburti žmones iš skirtingų kultūrų, taip siekiama padaryti pasaulį geresne vieta gyventi.
Su keturiais aktyviausiais klubo nariais klaipėdiečiais kalbėjomės apie tai, ką jiems reiškia narystė Svetingumo klube ir pažintį su keliautojais iš įvairių šalių.
Atsimena veidus
Markas Jofė ir Andrejus Samuilovas jau senokai priklauso Svetingumo klubui. Per pusmetį jie spėjo priimti per 40 keliautojų. Vaikinai teigia, kad dabar gali ramia galva keliauti, nes turbūt kiekvienoje Europos šalyje atsirastų pažįstamų.
– Ar visus svečius prisimenate?
Markas: Gal ne visų vardus pamename, bet iš veidų atpažintume visus. Su kiekvienu susijusi kokia nors istorija. Pavyzdžiui, atvyko mergina iš Minsko, bet ji ne tenykštė, o kaip dabar madinga tarp jaunimo, dirbo savanore organizacijoje. Atvykusi pasisakė, kad nekalba rusiškai, tik angliškai. Nuėjom į barą, atsigėrėm alaus, o vakarop jau dainavo rusiškas dainas ir prašė su ja kalbėti tik rusiškai.
Labiausiai įstrigo pirmas svečias – sicilietis. Jis atvyko į miestą su panele vilniete. Abu priėjo prie pirmo žmogaus gatvėje, parodė mūsų adresą ir paklausė, kaip galėtų nusigauti iki manęs. O tas žmogus buvo Andrejaus pažįstamas, tad atvedė iki pat durų. Vėliau stebėjosi, kad gal esam vietinės įžymybės.
Iš toliausiai atvykę svečiai – kanadiečiai. Tada taip norėjau, kad pas mus apsistotų, jog net nepatikrinau jų anketos. Tik jau sutikęs juos priimti pamačiau, kad ten kvadratiniai ledo ritulininkai. Bet jie buvo šaunūs vaikinai. Be to, jų viešnagės metu kaip tik vyko varžybos tarp Kanados ir Rusijos ledo ritulio komandų. Kanada jas prakišo.
– Ar yra kokios nors taisyklės, kurių svečiai turi laikytis?
Andrejus: Ne, mes parodome, kur kas yra, ir pasakom, kad dabar mūsų butas – jų namai. Tiesa, pas mus anketoje parašyta, kad pageidautina, jog svečiai išsiplautų indus. Bet neprievartaujame to daryti, kai jie atvyksta.
Visada pirmą vakarą turime pasiūlymą svečiams: jie gali pailsėti, galime aprodyti miestą arba surengti „party”. Visi kol kas rinkosi vakarėlį, išskyrus keletą, kurie pasirinko poilsį.
– Kaip jūs manote, kokia svetingumo klubo idėja?
Markas: Man tikrai labai patinka Svetingumo klubas. Tai visiškai nekomercinis dalykas. Visi sutikti klubo nariai yra nepaprastai nuoširdūs žmonės. Pamenu, mano pažįstamas užstrigo Sovietske. Jis neturėjo nei pinigų, nei kur apsistoti, o turėjo laukti savaitę, kol gaus vizą. Sovietske nėra klubo narių, tad susisiekiau su nariais Kaliningrade. Ir antras žmogus, kuriam skambinau, per 10 minučių surado nakvynę visai savaitei. Mes taip pat priimam ne tik tuos, kurie yra tikrieji klubo nariai.
Tiesa, tokio Svetingumo klubo priešistore galima laikyti hipių laikus. Tuomet buvo madinga turėti adresų knygelę su visų draugų ir pažįstamų adresais. Kuo storesnė knygelė – tuo tikresnis hipis. Vieni su kitais keisdavosi tais adresais, jei reikėdavo apsistoti kitame mieste.
– Ar svečiai kaip nors atsilygina?
Markas: Viena vokietė buvo atvežusi pliušinių žaislų, šokolado ir šampūno. Nesupratau, kodėl taip keistai. Jokio atlygio nereikalaujame. Mes patys kiekvienam svečiui padovanojame ką nors iš savo buto.
Andrejus: Keliautojai atveža savo sielas, bendravimą. Atvažiuoja labai nuoširdūs žmonės…
Sunku atsisveikinti
Erikas Visakavičius tik pernai atsikraustė į pajūrį. Prieš tai gyveno Vilniuje. Pasauliniam svetingumo klubui vaikinas priklauso jau daugiau nei pusantrų metų.
– Kada pirmą kartą sužinojai apie Svetingumo klubą?
Keliauju jau nuo 1996 metų. Tada priklausiau Vilniaus autostopininkų klubui. Iš jų ir sužinojau apie svetingumo klubą. Ir tada buvo keletas draugų, mes važiuodavom pas juos, jie pas mus, bet tų žmonių nebuvo daug.
Tada, pavyzdžiui, po Europą, keliaudavau su palapine. Taip šiek tiek jautiesi benamis. Kai yra Svetingumo klubas, nakvynę Europoje galima susirasti praktiškai bet kur.
– Kokios tavo, kaip šeimininko, pareigos svečiui?
Priklauso nuo turimo laiko. Aišku, stengiuosi, kad jiems patiktų viešnagė. Stengiuosi parodyti kiek įmanoma daugiau įdomių dalykų.
Žinau, kad kai kurie šeimininkai svečiams palieka netgi buto raktus.
Kai pats vykstu į užsienį, nuvežu kokią nors smulkmeną, susijusią su Lietuva. Mano svečiai arba atveža kokią smulkmeną, arba pavaišina bare. Keliautojai iš Austrijos buvo atvežę austriškos degtinės. Nors joks atsilyginimas nėra privalomas.
– Kokie keliautojai labiausiai įstrigo?
Yra buvę ir iš Zelandijos, ir iš Australijos, bet tada dar nepriklausiau svetingumo klubui. O dabar net nežinau, na, iš paskutinių mano svečių viena šveicarė labai gražiai dainavo. Ir šiaip graži mergina.
– Ar draugystė, užsimezgusi tarp Svetingumo klubo svečių ir šeimininkų, ilgalaikė?
Ryšius palaikau su daug kuo. Susirašau beveik su visais, su kuriais teko bendrauti. Paskutiniai mano šeimininkai moldavai labai šaunūs. Bet niekada nežinai, kiek ryšys truks. Išvis yra toks įdomus dalykas, nuvažiuoji pas kažką arba pas tave atvažiuoja. Atrodo, greitai susidraugauji, bet kai reikia atsisveikinti, supranti, kad galbūt to žmogaus gyvenime niekada nebepamatysi. Tai šiek tiek skaudu.
Aišku, klubas periodiškai rengia nemažus susitikimus. Praėjusius Naujuosius metus sutikome Vilniuje, suvažiavo nemažai žmonių, o šiemet Rygoje. Atvyko gal apie 400 žmonių. Įdomu, suvažiuoja daugybė žmonių iš viso pasaulio.
Sutiko įkūrėją
Rimantė Mizaraitė – klubo senbuvė. Vilniuje orlaivių pilotavimą studijuojanti mergina – patrakusi keliauninkė. Svetingumo klube užsiregistravusiai daugiau nei prieš du metus Rimantei nuskilo laimė apsistoti pas legendinį klubo įkūrėją Vaitą Kueną.
– Tu pati daug keliauji?
– Esu tikra varlė – keliauninkė. Lietuvoje tranzuoju nuo 13 metų, o į užsienį nuo 16 metų. Tad pradedant nuo vienuoliktos klasės per visas atostogas ( rudens, žiemos, pavasario na ir, aišku, vasaros) kažkur išdumdavau su drauge.
Keliaudama visada naudojuosi Svetingumo klubu. Aš net negaliu pagalvoti, kokios skurdžios ir neįdomios būtų mano kelionės be klubo ir sutiktų jo narių.
– Buvai apsistojusi pas patį Svetingumo klubo įkūrėją, kokie įspūdžiai liko iš susitikimo su juo?
– Sutikau jį prieš ketverius metus, tada jis pasirodė labai malonus ir svetingas žmogus, skyrė atskirą kambarį ir pasakė, kad jausčiausi kaip namie. Įstrigo, kad ir jo broliai tokie pat svetingi, taip pat aktyvūs visuomenės nariai.
Tada nežinojau, kuo Vaitas ypatingas. Dar pati nepriklausiau Svetingumo klubui. Galima sakyti, kad jis mane ir supažindino su klubu. Pats Vaitas, žinau, turi pažįstamų Lietuvoje.
– Kokia, tavo manymu, yra pati Svetingumo klubo idėja?
– Idėja užslėpta. Tai nėra vien galimybė nemokamai kur nors apsistoti. Naudodamasis svetingumo klubu, keliautojas tiesiogiai susipažįsta su lankomos šalies kultūra, kas, manau, neįmanoma, keliaujant su turistine grupe. O ir patys klubo nariai kažkuo ypatingi. Tokie žmonės praturtina gyvenimą savo pažiūromis. Keliaudama pasisėmiau daugybę nepaprastai gerų idėjų, pamačiau, kad pasaulis pilnas puikių, optimistiškų žmonių.
Priimdamas žmones taip pat gauni galimybę prisiliesti prie jų kultūros. Nekalbu net apie kulinarines subtilybes, naujus receptus.