Sunkvežimių vairuotojai. Ypatinga rasė

Autostopininkų neišvengiamai sutinkami kelyje sunkvežimių vairuotojai „furistai” – ypatingi žmonės. Furisto asmenybė jungia savyje priverstinę vienatvę, kelio romantiką, geraširdišką naivumą, gyvenimo pažinimą, vyrišką solidarumą.

Furistai mėgsta valgyti mėsą. Dažnas furistas yra ne itin išsilavinęs, tačiau galima sutikti ir tokių, kurie poilsio kelyje valandėlėmis skaito knygas apie A.Hitlerį ar žiūri (nešiojamojo kompiuterio ekrane) intelektualų filmą. Lenkijoje sutikome furistą, kuris sakėsi esąs bajorų palikuonis ir klausėsi savo transporto priemonėje F.Chopino polonezų.

Antrieji namai

Kiekvienas furistas gali išreikšti savo asmenybę dekoruodamas vairuojamo sunkvežimio kabiną. Kabina – antrieji furisto namai, mažas kambarėlis, kuriame jis praleidžia ištisą dieną, savaitę ar dvi, priklausomai nuo reiso ilgumo.

Kaip ir tikrame kambaryje, kabinoje kiekvienas furistas turi „kėdę” – vairuotojo sėdynę – ir „lovą”, esančią nišoje už sėdynės. Šiuose dviejuose „kambario” taškuose ir aplink priekinį kabinos stiklą, nes į jį tenka nuolat žiūrėti, koncentruojamas furisto gyvenimas. (Žinoma, kabinoje yra ir sėdynė bei lova antrajam furistui – reikalingos tuo atveju, kai į tolimąją kelionę jie leidžiasi tandemu ir mašiną vairuoja pasikeisdami, tačiau dažniau furistai važinėja po vieną, mat taip galima uždirbti daugiau pinigų…) Taigi, kokiomis savybėmis pasižymi šie furisto kasdienybės „taškai”?

Lovoje furisto asmenybę atskleidžia patalynė. Balta, dvispalvė ar gėlėta; su meškiukais, drugeliais, rožiniais paršiukais ar be jų; tvarkingai paklota ir uždengta pledu ar sujaukta ir primėtyta pašalinių daiktų… Kad ir kokia toji lova būtų, furistas ja pasinaudoti visuomet maloniai pasiūlys nuvargusiam autostopininkui. Furistai moka maloniai elgtis su svečiais, ir svečiai – kiti furistai (poilsio degalinėse valandėlėmis), autostopininkai bei prostitutės – jų kabinose pageidaujami, nes padeda lengviau pakelti egzistencinę kelio vienatvę…

Furisto vairuotojo sėdynė – jo nugaros tęsinys; vairas – jo rankų. Šie du objektai dažniau nepasižymi išskirtinėmis dekoracijomis, tačiau juose ilgų vairavimų metu įsispaudžia furisto dvasia… Na, o priekinis kabinos stiklas gali pavirsti į ištisą furisto „trofėjų” ekspoziciją, talismanų ir asmeninius sentimentus keliančių daiktelių parodą, religinio-liaudies meno instaliaciją. Ko tik nerasi prikarstyto aplink priekinius kabinos stiklus besisvečiuodamas furistų sunkvežimiuose!

Iš dažniau sutinkamų „eksponatų” galima paminėti dirbtines gėles (vienas melancholiškos nuotaikos lenkų furistas turėjo „užsiželdinęs” visą dirbtinių žiedų rožyną, kurį iliuminavo raudonomis lemputėmis), kabančius kompaktinius diskus (jau išeina iš mados), rožinius, Šventosios Mergelės Marijos atvaizdus, furisto šeimos, vaikų arba nuogų merginų fotografijas, orą gaivinančius „Wunder Baum” lapelius, ant virvelių besisūpuojančius apsižergusius pliušines širdis su užrašu „I love You” („Myliu tave”) neaiškios veislės mažus pliušinius žvėrelius.

Be to, kažkur netoli priekinio stiklo paprastai mėtosi kelių atlasas, sausainiai, nebrangios cigaretės, dėžutė su šaibomis (kuriose registruojama nuvažiuoto ir išstovėto laiko trukmė), kasetės, kompaktiniai diskai, rašymo priemonės…

Būna ir originalesnių kabinos dizaino sprendimų. Antai furisto iš Portugalijos kabinoje subtiliai derėjo vienodo dydžio Dievo Gimdytojos statula ir pliušinė gorila. Daug kabinos dizaino idėjų galima atrasti pasižvalgius po kabinų dekoracijomis prekiaujančių degalinių lentynas: šviesą atspindinčios lipnios juostelės, elektros lempučių girliandos, mirguliuojančios švieslentės, kuriomis gali kelyje perduoti pranešimus kitiems vairuotojams – tereikia tik skirti dalelę poilsio pertraukėlės laiko.

Vienas už visus, visi už vieną

Furistai, kaip ir kiti normalūs piliečiai, žmones skirsto į priešus ir draugus. Visų furistų, kaip socialinės grupės, bendras priešas yra kelių policija. Tai apie ją furistai taip dažnai diskutuoja, keičiasi informacija ir dalijasi nuoskaudomis gaudžiančiuose radijo ryšio pokalbiuose. Vadina policininkus ufonautais, mùsarais, teletabiais, prasilenkiantiems furistams įspėti apie kelyje tykantį priešą vartoja įvairius neverbalinius signalus.

O sutartinis žodelis švaru reiškia, kad artimiausioje kelio atkarpoje nepastebėta policijos…

Kitas, smulkesnio masto, pasiskirstymas į draugus ir priešus yra furistų socialinio sluoksnio viduje. Tai – simpatijos ir antipatijos pagal tautybę. Furistų radijo ryšys turi daug kanalų, pvz. kanale Nr.12 bendraujama lietuviškai, kanale Nr.9 – estiškai, Nr.13 – latviškai, Nr.15 – rusiškai, ukrainietiškai, baltarusiškai… Tad lietuviškajame kanale gali pasiklausyti įvairiausių epitetų kitų tautybių furistams: latvių sunkvežimių vairuotojus lietuviai vadina žirgais ir arkliais, lenkų – jacekais, estų – elniukais, pingvinais arba geriausiais Europos vairuotojais (nes šie esą labai išdidūs), čekų – indėnais, maklaudais (nes šie dažnai būna ilgaplaukiai), baltarusių – bulbašais, čipsais, traškučiais. Latviai lietuvius vadina šešuoliais.

Tiesa, pašaipūs epitetai kuriami daugiau turint tikslą papramogauti, pademonstruoti savo šmaikštumą nei iš tikros antipatijos. Kad ir kokių tautybių furistai bebūtų, lemtingą akimirką jie susivienys pries bendrą priešą – kelių policiją.

Furistai yra solidarūs žmonės. Valgo kartu, poilsiauja bendrose mašinų stovėjimo aikštelėse. Ypač gražu žiūrėti į didžiąsias, Rasthof vadinamas, sunkvežimių aikšteles Vokietijoje. Tai maži furistų rojai, turintys viską, ko preiks: degalinę ir karštą kavą bei dušą joje, dažnai ir sotaus vokiško maisto sklidiną pakelės restoraną, bei, svarbiausia, poilsiui apsistojusių kelio brolių koloniją, į kurią neišvengiamai užklysta autostopininkai – mat Vokietijos greitkeliuose stabdyti automobilius griežtai draudžiama, ir autostopininkams tenka keliauti iš degalinės į degalinę.

Autostopininkai neabejotinai priklauso kategorijai „furistų draugai”. Furistų ir autostopininkų ryšys naudingas abiems pusėms. Tai lyg savitarpio pagalba, begemoto ir purvalesio paukštelio draugystė, medžio ir grybo simbiozė..

Pirmieji iš antrųjų gauna naudą kaip iš linksmų, galinčių papasakoti naujienų ar bent jau naktį prie vairo neleidžiančių užmigti pašnekovų; antrieji iš pirmųjų – kaip iš vairuotojų, padedančių nusigauti dar šimtą kitą kilometrų iki trokštamo tikslo.

Furistai, palyginti su lengvųjų automobilių vairuotojais, juda lėtai (turi mažesnį greičio limitą ir privalo periodiškai stoti poilsio), tačiau jų dideliais, it lopšiai besisupančiais sunkvežimiais ypač jauku važiuoti naktį.

Prie šio komforto pridėję dar ir kai kurių furistų vaišingumą (furistai virdavo mums kavą, arbatą, maitino Valensijos apelsinais, turkiškais biskvitais, girdė lenkišku alumi), galime pasijusti ramiai, lyg vaikystėje pas močiutę.

Ypač pamėgtus autostopininkus furistai, kai dėl tolesnio kelių nesutapimo tenka skirtis, radijo ryšiu rekomenduoja paimti pavežėti „tinkama” kryptimi vairuojantiems savo draugams.

Na, o štai kokiu naminio alaus receptu pasidalijo su mumis latvių furistas: 40 litrų giros, 1 kilogramas cukraus, pakelis mielių. Parauginti ir gerti…