Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Valdas Tutkus prisipažįsta visą gyvenimą vis aukščiau kėlęs kartelę, nes jam turbūt baisiausias dalykas, kai žmogus pasako, jog viską jau yra padaręs. Net prieš mirtį niekas negali sau leisti taip sakyti. Žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvūno, kad jam neužtenka vien pavalgyti ir pamiegoti, jam visada reikia ko nors daugiau.
„Kaip karys pasiekiau tikrai viską, kas įmanoma, – sakė LŽ generolas majoras Valdas Tutkus. – Esu valstybės kariuomenės vadas. Gana gerai sutariu su kolegomis, turiu idėjų. Ir kariuomenės pažanga vis dėlto yra didelė. Šiuo požiūriu pasiekiau daug, bet padariau tikrai dar ne viską. Turiu nemažai planų, ką reikėtų nuveikti per likusius trejus metus. O vėliau bus matyti. Penkerių metų kariuomenės vado kadencija apibrėžta įstatymo. Ar būsiu siūlomas dar vienai, tikrai ne nuo manęs priklausys. Bet kuriuo atveju nemanau, kad baigęs kadenciją išeisiu į pensiją ir važiuosiu prie ežero žvejoti. Apie tai turbūt anksti kalbėti”.
Mamos kava
Generolui majorui Tutkui dar iš mokyklos laikų įstrigo į atmintį, kiek daug dirbo jo mama. Būdavo, išsiverda didžiulį puodą kavos ir pusę nakties sėdi prie knygų. Vanda Tutkuvienė apie keturiasdešimt metų dirbo Pedagoginiame universitete. Mokslų daktarė ilgai vadovavo Chemijos katedrai, buvo fakulteto prodekanė.
Pačiam pašnekovui mokykloje nelabai sekėsi anglų kalba, o geranoriška mokytoja stengėsi ir išmokyti, ir padėti. Prieš trimestro pabaigą buvo visai blogai, tad pedagogė prisakė gerai pasirengti būsimai pamokai. Dziudo treneris, puikus psichologas taip pat visada sakydavo, jei mokslas ir sportas trukdo vienas kitam, reikia mesti sportą. Penkiolikmetis po kasdienės dviejų su puse valandos treniruotės grįžo labai pavargęs, jautėsi it išspausta citrina, tad prisiminė mamos kavą. Išgėrė visą puodą tokios stiprios – ir taip į miegą patraukė! Pabudo rytą. Vis dėlto atsiskaitė per pamoką, gavo trejetą.
Kariuomenės vado tėvas Vytautas Tutkus taip pat buvo karininkas, pulkininkas. Išėjęs į atsargą dėstė tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute. Tėvas karininkas ir puikus pedagogas įkvėpė sūnų irgi pasirinkti karininko kelią.
Generolas majoras didžiuojasi ketveriais su puse metų vyresniu broliu Vytautu Tutkumi. Vienas žymiausių Lietuvos mikrochirurgų visada buvo ir yra jam pavyzdys.
Reta tikimybė
Kariuomenės vado žmonai ukrainietei Lilijai taip ir neteko dirbti odontologės darbo Lietuvoje, nes kai su vyru dar kovų dėl nepriklausomybės metais parvažiavo į Vilnių, iškilo ir pilietybės, ir kalbos problema.
„Jau dvidešimt vieneri metai esame vedę, kaip sakoma, perėję ugnį, vandenį ir varines triūbas. 1985 metais, praėjus trims dienoms po vestuvių, susikrovėme du lagaminus, nes tik tiek turto turėjome, ir išvažiavome į Turkmėniją. Taip ir prasidėjo klajoklis gyvenimas. Žmona visur buvo su manimi ir niekur negyveno geresnėmis sąlygomis, – pasakojo Tutkus. – Tikimybė, kad sutiksi žmogų, kurį myli, kuris tave myli ir su kuriuo nugyvensi visą gyvenimą, gana nedidelė. Ir man pasisekė! Žmona su manimi dalijosi viskuo – ir džiaugsmu, ir liūdesiu. Palaikė sudėtingais gyvenimo momentais. Būtent šis žmogus buvo šalia, kai 1993 metais stipriai susižeidžiau ir patyriau rimtą operaciją. Aišku, galima fanatiškai dirbti – daug kas taip ir daro, – tačiau net mašina genda, o žmogus yra žmogus. Toks jau jis sukurtas – su savo jausmais, išgyvenimais, ganėtinai pažeidžiama struktūra, ir reikia užuovėjos namuose, kad tave suprastų ir kartais pagailėtų”.
Dvidešimtmetis kariuomenės vado sūnus Vytautas mokosi Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiemet baigė pirmą verslo vadybos kursą ir padavė dokumentus papildomai studijuoti teisę. Tėvui patiko, kad sūnus pats apsisprendė siekti antro aukštojo išsilavinimo.
Karininko garbė
Generolas majoras niekada neslėpė sovietinės karjeros. Būdamas septyniolikos metų įstojo į Taškento aukštąją karo pėstininkų mokyklą, dabartinę akademiją, sovietinėje kariuomenėje irgi sekėsi neblogai: buvo būrio, kuopos, bataliono vadas. Vėliau nusprendė studijuoti Frunzės karo akademijoje. Kaip tik tuo metu prasidėjo Sąjūdis. Įsitraukė į jo veiklą. Baigė akademiją ir iš karto pasitraukė iš sovietinės kariuomenės.
Tarnybą Lietuvos kariuomenėje Tutkus pradėjo nuo Mokomojo junginio štabo viršininko pareigų. Itin naudingas buvo mokslas Romoje, NATO gynybos koledže, tiek kariniu, tiek politiniu, tiek diplomatiniu požiūriu stiprioje mokykloje. Su daugeliu jos absolventų generolas majoras iki šiol palaiko ryšius. Įdomios buvo karinio atstovo NATO ir Europos Sąjungoje pareigos. Jos leido užmegzti glaudžius ryšius su užsienio kolegomis, geriau suvokti, kaip veikia sudėtingas NATO mechanizmas.
„Bet kokia patirtis yra teigiama. Svarbu, kaip į ją žiūrėsi. Niekada nebuvau linkęs manyti, jog kas nors yra visiškai blogai. Man, sakyčiau, pasisekė, kad turėjau galimybę lyginti, – apie sovietinę ir vakarietišką patirtį kalbėjo Tutkus. – Pavyzdžiui, gryna karyba turi nemažai sąsajų tiek su NATO, tiek su amerikiečių ar vokiečių taktika. Daugiau kaip dvejus metus kariavau Afganistane, buvau kuopos vadas, ir ta patirtis, be abejo, daug prisidėjo. Kita vertus, sistemos nepalyginamos. Pirmiausia požiūriu į žmogų. Sovietinėje sistemoje jis visada buvo paskutinėje vietoje. Svarbiausia – užduotis ir ją žmogus privalo įvykdyti bet kokia kaina. Pagal NATO principus būtent žmogus yra visa ko pagrindas, čia požiūris į kareivį iš esmės skiriasi. Kaip ir metodikos. Sovietinėje kariuomenėje sakydavo: „Nemoki – išmokysime, nenori – priversime”. Mes taikome aiškinimo metodus.
Be abejo, prievartos elementų kariuomenėje yra ir bus, bet siekiame, kad ta prievarta būtų sąmoninga, kad žmogus suvoktų, kodėl tai daro ir kaip”.
Vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų džiaugiasi, jog visada turėjo gerą vienminčių entuziastų komandą. Nors būta klaidų, labiausiai vertina sąžiningumą, pagrindinį pasitikėjimo akmenį. Šimtmečiais visose pasaulio kariuomenėse buvo svarbi karininko garbė, tad karys, pasak generolo majoro, pirmiausia asocijuojasi su garbingu žmogumi, kuris brangina savo vardą ir visada padeda kitiems. Tokius garbingus karius stengiasi auklėti ir Lietuvos kariuomenė. Dalyvaudami misijose jie didžiuojasi Lietuvos vardu. Pavyzdžiui, Irake net vaikai atpažįsta, džiugiai šaukia: „Lituano!”
Žinojo, kur eina
Kariuomenės vado darbotvarkė, t. y. svarbiausi renginiai paprastai būna suplanuoti kokius tris mėnesius į priekį, tačiau dažnai kas nors keičiasi. Generolas majoras pajuokavo, kad negali planuoti susitikimų su draugais nebūdamas kabinete, nematydamas priešais save kitos dienos darbotvarkės.
Krūvis – didelis, darbas – atsakingas ir aktyvus, nes ir pati sistema labai dinamiška: nuolatinės pratybos, svarbios misijos, gana sėkmingai vykdoma reforma. Apibendrindamas pastaruosius dvejus metus kariuomenės vadas išskyrė „Geležinio vilko” brigados laimėjimus. Jau rugpjūčio mėnesį bus pasirašyta sutartis dėl brigados integravimo į Danijos diviziją eigos. Kariuomenės vadas didžiuojuosi savanorių pajėgomis, kurios labai geranoriškai sutiko reformą, nors dalinių skaičius yra mažinamas. Kai perėmė kariuomenės vairą, savanoriškosiose pajėgose buvo dešimt rinktinių, vienuolika mokymo centrų, o pagrindinė kryptis – teritorinė gynyba. Dabar poreikis kitas: specialistų rengimas, dalyvavimas misijoje. Pavyzdžiui, savanorių pagrindu formuojama misija Kosove. Struktūriškai pajėgos labai sumažėjo: šešios rinktinės ir vienas mokymo centras, nors savanorių skaičius nepakito – pakito kokybė.
„O kur dar išminavimo, gelbėjimo darbai, – vardijo pašnekovas. – Kai viską sudedi, darbo diena retai būna trumpesnė nei dešimt valandų. Ir savaitgaliai retokai būna laisvi. Kaip sūnus sako: „Žinojau, kur einu”.
Širdyje – kareivis
Kariuomenės vado širdis atsigauna per mokymus. Jis visą gyvenimą buvo su kareiviais. Nuo dvidešimt vienerių teko vadovauti tai dvidešimčiai, tai šimtui, tai tūkstančiui žmonių. Dabar – 17 tūkst. kareivių. Kai nuvažiuoja aplankyti misijų (neseniai buvo Kosove, šiek tiek anksčiau – Irake, gal šešis kartus – Afganistane), pamato, kaip žmonės dirbą tikrą kareivio darbą, pajunta vėl įpuolęs į savo košę.
Kariuomenės vadas mėgsta lankytis daliniuose, su kareiviais užsukti į rūkyklą (žmona kol kas nesėkmingai kovoja su rūkymu). Paprastai po kokių penkių šešių minučių pokalbio kariai papasakoja viską taip, kaip yra iš tikrųjų: ir kas nelabai gerai, ir kas gerai.
„Širdyje esu kareivis, – tvirtino Tutkus. – Specialybę išsirinkau tinkamą, pagal savo charakterį. Visada mėgau šį darbą. Man patinka dirbti su žmonėmis, patinka ekstremalios situacijos ir adrenalinas. Kita vertus, būdamas kariuomenės vadas to gyvo bendravimo – poligonų, bėgiojimų, pratybų, – aišku, turiu gerokai mažiau. Daug popierizmo, biurokratijos, tačiau sprendimai, kuriuos tenka priimti, labai svarūs ir turės įtakos kariuomenės koviniam rengimui, jos struktūrai, aprūpinimui. Sakyčiau, ši pozicija yra politinių, karinių ir biurokratinių reikalų mišinys. Žodžiu, stengiuosi neužmiršti, kad esu kareivis”.
Generolas majoras prisipažino nemėgstantis biurokratinio darbo. Patinka diskusijos, kai per jas yra ginčijamasi, bet tikrai nemėgsta, kai prieštaraujama jo sprendimams. Tokia yra kariuomenė: jei sprendimas priimtas, jis turi būti vykdomas. Tačiau priimdamas sprendimą stengiasi įtraukti kuo daugiau atsakingų žmonių. Per laisvą diskusiją žmonės pasako savo nuomonę, ir nieko nuostabaus, jei ji prieštarauja kariuomenės vado pozicijai. Ieškoma bendro sutarimo. Pašnekovas prisiminė kartą girdėtą įdomų vieno generolo posakį: daug kas gali duoti karinį patarimą, bet atsako tik kariuomenės vadas.
Aras ir „Honda Shadow”
Darbo dienomis generolas majoras keliasi šeštą ryto (mankštos nedaro, nors pripažįsta, kad reikėtų, tačiau porą kartų per savaitę plaukioja baseine, lanko sporto klubą) ir kokį pusvalandį būtinai pasivaikšto su šunimi, vokiečių aviganiu Aru. Toks buvo ir jaunystėje turėto vokiečių aviganio vardas. Šiam jau eina dvylikti metai. Kaip šuniui gana solidus amžius, pasak pašnekovo, tad kaip vyresnio amžiaus žmogui reikia daugiau dėmesio.
Vakarais kariuomenės vadas atsigauna važinėdamas motociklu „Honda Shadow”. Nelėkdamas padaro kokios valandos ratą Vilniaus apylinkėmis. Išvažiuoja į miestą. Yra tokia graži tradicija: motociklininkai sveikinasi vieni su kitais – važiuoja priešais, pakelia ranką. Sustoję būtinai pasikalba.
Generolas majoras apgailestavo, kad jau pusantro mėnesio nežaidė teniso. Stengiasi žaisti kiekvieną savaitę, tačiau tam reikia mažiausiai trijų valandų, tad sunkiau rasti laiko.
Pašnekovas prisipažino jau seniai neatostogavęs vasarą. Paprastai atostogas dalija į dvi dalis: žiemą pusantros savaitės išvažiuoja slidinėti į kalnus ir, jei išeina, dvi savaites ilsisi vasarą. Tiesą sakant, jau susikaupė per šimtą dienų nepanaudotų atostogų, tačiau šiemet planuoja nuvykti į Druskininkus.