Noriu šuniuko!

Anksčiau ar vėliau kone kiekvienam tėčiui ar mamai jo atžala pareiškia, kad labai labai nori šuniuko, kačiuko ar kitokio gyvūnėlio

Štai tada šeimoje ir prasideda svarstymai, abejonės ir ginčai. Mama pareiškia, kad nė už ką nepakęs į virtuvę įslinkusio katino ir jo plaukų ant kilimo, tėtis siūlo rinktis protingesnį padarą, pavyzdžiui, šunį, o vaikas išdidžiai pareiškia, kad jei tėvai nenupirks, tai keturkojį draugą jam padovanos Kalėdų Senelis.

Reikia ar nereikia?

Vilniaus universiteto docentė psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė aiškina, kad bene paprasčiausiai sprendžiama keturkojo draugo problema, kai vaikui gimus namie jau yra koks nors augintinis. Vaikas su gyvūnėliu greit susidraugauja ir kito neprašo. Tėvams tokiu atveju svarbu gerai išmanyti gyvūno, ypač šuns, psichologiją, kad jam tinkamai pristatytų naują šeimos narį ir jie susidraugautų. Tyrimai rodo, kad nuo mažens su gyvūnais augę vaikai daug rečiau būna jiems alergiški.

Tačiau ką daryti, kai vaikas ima prašyti šuniuko ar kačiuko, o tėvai nėra apsisprendę, ar norėtų namie turėti tokį įnamį?

Psichologės teigimu, tėvai turi apsispręsti, ar reikia turėti namie augintinį. Mat kol vaikas sulauks paauglystės, tikrieji gyvūnėlio šeimininkai bus jie. Todėl jei kuris tėvų tikrai nemėgsta gyvūnų, arba namie tam nėra tinkamų buities sąlygų, nereikėtų nusileisti vaiko įgeidžiams ir pirkti gyvūnėlio vien tam, kad jį pamalonintume. Mat tada gyvūnas gali tapti bereikalingu konfliktų šaltiniu.

„Įsigyti gyvūnėlį derėtų tik tada, jei visi šeimos nariai jo nori, juk tai ne daiktas, kurį nusibodus galima išmesti. Jei nutariama apsieiti be augintinio, vaikui galima paaiškinti tokio sprendimo priežastis bei motyvus ir patikinti, kad užaugęs jis galės įsigyti norimą gyvūną”, – aiškina dr. R.Bieliauskaitė.

Pasak psichologės, vaikui gyvūnėlį reikėtų dovanoti tada, kai jis jau pajėgus juo rūpintis – nuo kokių 5 metų. Mažesnis to dar nesugebės, be to, dvimečių ar trimečių norai greit keičiasi. Jie gali tik tėvams pagelbėti.

Prieš įsigyjant augintinį, ypač šunį ar katiną, psichologė pataria pasidomėti, koks tai gyvūnas, išsiaiškinti jo elgsenos ypatybes. Pašnekovė rekomenduoja namuose, kur yra vaikų, laikyti neagresyvių veislių keturkojus.

Dovana

Kartais tėvai susiduria su problema, kai nusprendę, kad gyvūno jie negali ar nenori laikyti, netikėtai gauna vaiko išprašytą „dovaną” iš senelių ar kitų giminaičių.

Tokios dovanos geriausia nepriimti, nors tada ir susidarys kebli bei nemaloni situacija. Priešingu atveju tėvų autoritetas vaiko akyse susvyruos: vadinasi, jų sprendimai ir nuostatos nėra tokie neginčijami, juos galima apeiti. Vaikui reiktų dar kartą priminti pirminę savo nuostatą ir tai, kad tėvai jos nekeis aplinkinių spaudžiami.

Pasak psichologės, galima ir pakeisti savo neigiamą nusiteikimą, bet jokiu būdu ne iš mandagumo ar nenorint nuliūdinti vaiko, o tik tada, jei iš tikrųjų apsisprendžiama laikyti augintinį.

Atsakomybės pamokos

Taigi šuo ar katinas gali tapti ir džiaugsmų, ir konfliktų šaltiniu. Tačiau bendru susitarimu įsigytas gyvūnas, pasak R.Bieliauskaitės, moko vaiką atsakomybės. Vaikas turi žinoti, kad gyvūno priežiūra – bendras visos šeimos reikalas, o kartu ir jo pareigų dalis.

„Gyvūnas – tik vienas šeimos santykių elementų”, – teigia psichologė. Pavyzdžiui, pasivaikščiojimai su šuneliu gali būti tas laikas, kurį tėtis ir sūnus praleidžia tik dviese, nes kitu atveju galbūt jo nerastų vienas kitam.

Tačiau vaikas turi žinoti ir stebėdamas suaugusiuosius matyti, kad nusibodusio, pasenusio ar susirgusio gyvūnėlio negalima išmesti, atiduoti. Toks neatsakingumas vėliau išryškėja ir bendraujant su žmonėmis.

Gyvūnas kaip vaistas

Įrodyta, kad augintiniais besirūpinantys vaikai rečiau pasižymi elgesio sutrikimais, būna psichologiškai stipresni, juos rečiau kamuoja vienatvė. Tačiau psichologė patikslina, kad jei vaikas yra vienišas, jam trūksta tėvų dėmesio, jis išgyvena netektį, gyvūnas jo tikrai nepaguos.

Kartais tėvai perka „sunkiems” vaikams šunį ar katiną vildamiesi, kad atžala pasitaisys, rūpindamasis gyvūnėliu taps atsakingesnis. Pasak dr. R.Bieliauskaitės, tokia nuostata klaidinga – pats vaikas turi norėti gyvūno, kitaip šis bus jam tik nemaloni prievolė.

Jei nepavyksta nuspręsti, ar reikalingas gyvūnas, psichologė pataria neskubėti – geriau visai neįsigyti gyvūnėlio, negu jį paskui kam atiduoti ar kęsti nepatogumus. Gera išeitis, pasak pašnekovės, pasisiūlyti prižiūrėti išvykstančių kaimynų ar giminaičių augintinį. Pažįstamiems padarysime paslaugą, o patys įsitikinsime, kaip sekasi rūpintis dar vienu šeimos nariu. Žinoma, svetimas gyvūnas, kuris čia bus tik trumpą laiką, neatstos savo, bet netikėtai gali paaiškėti, jog vaikui nepatinka, kad šuo lenda į jo lovą, o katė sudraskė mėgstamą žurnalą… O gal atvirkščiai – savo manikiūrą kruopščiai sauganti mama supras, kad keturkojų priežiūra nėra toks baisus dalykas. Šiaip ar taip, gyvūnėliui grįžus pas tikruosius šeimininkus bus šiek tiek aiškiau, ar reikia dar vieno šeimos nario.

Išgyventi netektį

Turint augintinį anksčiau ar vėliau tenka susidurti su jo netektimi. Pasak dr. R.Bieliauskaitės, labai klaidinga slėpti nuo vaiko tą faktą, meluoti, kad šuniukas pabėgo, kad jį kam nors atidavė ir pan. Vaikas turi išmokti išgyventi netektį, liūdesį.

„Itin svarbus atsisveikinimo su mylimu augintiniu ritualas, tai gedėjimo dalis”, – teigia psichologė. Atsisveikinimas su mylimu gyvūnėliu padeda vaikui susitaikyti su situacija, suvaldyti emocijas. Kita vertus, nederėtų gyvūno netekčiai teikti pernelyg daug reikšmės ar tapatinti su žmogaus mirtimi. Pasak psichologės, po kurio laiko galima įsigyti naują augintinį, tik turi būti praėjęs tam tikras laikas, per kurį vaikas būtų liūdėjęs.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.