Šventosios žvejo verslas beveik švediškas

Ne tik žvejoti, bet ir patiems rūkyti žuvis – daugelio žvejų tikslas.

Kainas nustato patys

Lietuvoje, ko gero, nerasi legaliai žvejyba besiverčiančių įmonių, kurios už sugautas žuvis kainas nustatytų pačios. Tai daro tie, kurie iš žvejų perka šviežias žuvis ir jau kitomis kainomis pardavinėja.

Kitą vaizdą galima pamatyti Švedijos Karlshamno uoste. Už poros kilometrų nuo tos vietos, kur, atplaukęs iš Klaipėdos, švartuojasi keltas „Lisco Patria“, – žvejų įlankėlė. Vienoje jos pusėje plūduriuoja prie akmenuoto kranto įsitaisiusios jachtos. Kitoje – žvejų botai. Ant kranto – nedidelis žuvų rūkymo fabrikėlis. Čia pat krante paruoštos žuvys džiaunamos į rūkyklą. Prie rūkyklos esančioje parduotuvėje dūmais kvepiančių karšių, sterkų, otų, lašišų produkcija pardavinėjama žvejų kooperatyvo nustatytomis kainomis. Jokių supirkėjų, jokių perpardavimų. Už poros žingsnių – alaus baras. Jame vietos gyventojai ir svečiai gurkšnoja alų, užkąsdami ką tik rūkyta žuvimi.

Bandė daug metų

Poilsiautojai šaltu alumi ir ką tik rūkyta žuvimi galėtų gardžiuotis ir Šventojoje ar Palangoje, jei žvejai sugebėtų kooperuoti lėšas ir įsirengti verslui patalpas. Tačiau kol kas tai nepavyksta.

Bene vienintelis šventojiškis žvejys Antanas Valiukas įstengė įsirengti savame sklype šalia namų žuvų rūkyklą ir rizikavo pats prekiauti rūkytomis žuvimis. Kaip prisipažįsta žvejys, toks verslas gimė ne per vieną dieną.

Šimtus kartų sugautas žuvis bandė įvairiais būdais rūkyti, džiovinti, vytinti. Labiausiai, jo nuomone, pasiteisino rūkyta produkcija.

Šviežios žuvys

Kai leidžia orai, vasarą A.Valiukas į jūrą išplaukia šeštą valandą ryto. Dešimtą žvejys jau grįžta į krantą, ir visa šeimyna valo žuvis, ruošia kabinti į rūkyklą.

Eidami į paplūdimį poilsiautojai, kurie ne vienus metus gardžiuojasi šventojiškio produkcija, užsisako savo mėgiamą žuvį. Vakare grįždami turi šviežutėlį rūkytą karšį ar otą. Trūksta tik pavėsinės su šaltu alumi.

Šeimos versle besisukantiems žmonėms tas procesas kainuoja daug prakaito. Pirma, ne visada žuvys numatytu laiku į tinklą lendą, antra – rūkykla nėra pramoninis fabrikas. Jos „direktorius“, kaip juokaujama tarpusavyje, žentas Rodrigas teigė, porą metų to amato subtilybių iš žvejo mokėsi. Kad žuvys būtų tikrai skanios, neužtenka žinoti, jog į juodalksnio malkas negalima maišyti nei eglių, nei drebulių. Yra dar daugybė niuansų, nuo kurių toje pačioje rūkykloje ta pati žuvis gali būti vieną kartą vienokio, o kitą jau kitokio skonio. Tačiau ir skirtingų skonių pirkėjams žvejo šeimyna įtinka. Pirkti žuvų atvažiuoja net besiilsintys Palangoje. Anot A.Valiuko, blogiausia, kai baigiasi bet kokios žuvys. Sezono įkarštyje pasitaiko ir taip. Jei didesnis pirkėjų antplūdis, vakarop pirkėjams tenka paaiškinti, kad teks palaukti iki kitos dienos.

Tačiau taip gerai verslas sekasi tik vasaros sezono metu. Rudenį ir žiemą nėra jokios garantijos, kad rūkytos žuvys bus parduotos. Gal todėl ir rimtesnių konkurentų neatsiranda.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vyrams su žyma , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.