Pajūry studentai susiviliojo natūraliomis purvo voniomis.
Keliautojų archyvo nuotrauka”Jūra, saulė, gaivus oras, didingi kalnai, vynuogynai, persikų sodai”, – tai apžavai, kuriais kelionių agentūros vilioja turistus į Krymą
Šis Juodosios ir Azovo jūrų skalaujamas pusiasalis laikomas autonomine Ukrainos dalimi. Krymas turi ir savo herbą, ir vėliavą, ir netgi Konstituciją bei himną. Vis dėlto patys Krymo gyventojai tikina, kad autonomija yra daugiau teorinė negu praktinė.
Lietuvius į Krymą traukia šiltas, bet ne per karštas klimatas ir graži gamta. „Krymą renkasi daugiausia tie, kuriems populiariojoje Turkijoje per karšta, – tikina kelionių agentūros „Inturlita” atstovė. – Daugelis lietuvių šioje Ukrainos dalyje mėgaujasi kalbos barjerų nevaržomu bendravimu – Kryme vyrauja rusų kalba”.
Studentiškai
Susidomėjusieji kelionių agentūrų siūlomais atostogų malonumais Kryme už jas turėtų pakloti apie 1200 litų. Būtent tiek „Inturlitoje” kainuoja 7 dienų poilsinė kelionė į Krymą. Jei kišenė to neleidžia, o noras praleisti atostogas Kryme yra nenumaldomas, galima rinktis alternatyvų keliavimo būdą – organizuotis kelionę pačiam. Būtent taip į Krymą neseniai nukeliavusiai 13 draugų kompanijai dviejų savaičių atostogos Kryme atsiėjo kiek daugiau nei 600 litų. Negana to, vaikinai ir merginos gyrėsi parsivežę nepaprastai daug įspūdžių: „Kai pats ieškai, kur pernakvoti ir ką pavalgyti, susiduri su aibe netikėtumų, dėl kurių atostogos tampa šaunios”.
Jaunieji keliautojai iki Krymo sostinės Simferopolio važiavo traukiniu. Jų teigimu, kelias paras trunkanti kelionė truputį vargina, bet yra pigiausia – traukinio bilietas į abi puses kainuoja 270 litų. Ukrainoje galioja bevizis režimas, tad tranzitinės vizos prireikė tik perskrosti Baltarusijai.
Sudėvėjo net batus
Per visą viešnagę Kryme jaunimas nužingsniavo labai daug kilometrų pėsčiomis, net batus sudėvėti spėjo: ir į kalnus lipo, ir miestų įžymybes apžiūrėjo, ir jūroje maudėsi. Ekskursijų maršrutus jie kūrė patys, todėl tikino pamatę dar daugiau, nei jiems būtų pasiūliusi kelionių agentūra. „Jei moki rusų kalbą, gali pats viską susiorganizuoti pigiau. Gali rasti ir pigesnių kavinių, ir ekskursijų”, – pasakojo Julius Bogomolovas.
Neplanuotos nakvynės
Julius ir Martyna linksmai prisiminė ir kasdienes nakvynės paieškas. Vieną naktį trylikai bendražygių teko nakvoti po atviru dangumi kalnuose, lyjant lietui. Nepamirštama ir nakvynė apleistame pastate, aptiktame apžiūrinėjant miestą.
Kone daugiausia laiko turistai praleido Aluštoje – kurorte, kuriame daugiau lankosi ir patys ukrainiečiai. Anot studentės Martynos Šulskutės, čia daug turgaviečių, daug chaoso, bemaž ant kiekvieno kampo prekiaujama pyragėliais ar kitomis gėrybėmis. Visame mieste keliautojai matė tik vieną prekybos centrą. Čia vis dar populiarios mažos parduotuvės be savitarnos, kurių Lietuvos didmiesčiuose likusi tik viena kita. Kavinėse mažai lankytojų – ukrainiečių nesuvilioja nė gyvai jose atliekama populiarioji muzika. Šulskutė stebėjosi, kad kavinėse įprastas 5-10 proc. privalomas papildomas mokestis padavėjų arbatpinigiams. „Jei tokio privalomo mokesčio nebūtų, tikrai nepalikčiau jiems „arbatos”, – juokavo lėtu aptarnavimu nepatenkinta mergina.
Troleibusais – iš miesto į miestą
Krymo gatvėse mergina pasakojo mačiusi daugiausia dviejų modelių automobilius: arba paprastų žmonių vairuojamus žiguliukus, arba turtuolių vairuojamus džipus. Benzinas Kryme kiek pigesnis nei Lietuvoje. Vis dėlto pigiausias transportas – troleibusai. Jie važinėja labai ilgais maršrutais – nuo vieno miesto iki kito (apie 60 km/h greičiu). Tai ir leido turistų grupei be vargo aplankyti ir kitus Krymo miestelius.
„Visi miestai labai skirtingi ir arti vienas kito”, – pasakojo ten paviešėjęs Julius. Vaikinas pasakojo, kad atvykęs į bet kurį miestelį turi nusileisti nuo kalno, tad iš pradžių pamatai bendrą miesto vaizdą, ir tik nusileidęs ištyrinėji atskirus pastatus, apžiūri pakrantes.
Ypač išpuoselėtas ir didingas miestas – Jalta. „Jame net šaligatviai nauji”, – įspūdžiais dalijosi ką tik iš Krymo parvykusi lietuvė. Įsimintinas ir vienas seniausių botanikos sodų Europoje – žymusis Nikitos sodas, kurį trylika jaunųjų bendražygių aptiko už 6 km nuo Jaltos.
Keliautojų atmintin įstrigo ir Kerčios miestelyje matyta pagyrimų lenta. Jiems tai priminė sovietų laikus Lietuvoje, kai laikraščiuose per kelis puslapius nusidriekdavo padėkos melžėjoms ar daugiavaikėms motinoms. Ir apskritai Kryme daug sovietinių liekanų – paminklų Leninui, specifinių gatvių pavadinimų: „Šešiasdešimt metų SSRS”, „Keturiasdešimt metų spaliui” ir pan.
Liaupsės paplūdimiams
Vaikinai ir merginos negailėjo pagyrų Krymo paplūdimiams – visi jie nusėti mažais akmenukais. Azovo jūrą abiturientas Julius Bogomolovas apibūdino kaip labai panašią į Baltijos, tik šiltesnę. Net paprasčiausiai vaikštinėdami pajūriu poilsiautojai patyrė daugybę nuotykių: ir karvių bandą matė, ir purvo voniose išsimaudė. „Kiek nustebome pamatę pakrante bėgantį juodai išsitepusi žmogų. Pasekėme jo pavyzdžiu ir dar išsivoliojome mažose paplūdimio kriauklelėse – tapome panašūs į šokoladinius sausainius”, – šypsodamasi nuotykius pasakojo Martyna.
Ukrainietiško gyvenimo ypatumai
Paprašyti apibūdinti tenykščių žmonių mentalitetą keliautojai kalbėjo nevienareikšmiškai. Jie pasakojo, kad žmonės nėra labai draugiški galbūt dėl to, kad užspausti darbų, gana sunkiai verčiasi. Lietuviams apsigyvenus viename daugiabutyje pusė kaimynų į juos iš karto pradėjo žiūrėti kreivai. Mat gyventojai bendrai moka už daugumą komunalinių paslaugų, tad atbildėjus trylikai nelauktų svečių, ko gero, kiekvienas iš jų spėjo sumesti, kiek vandens sunaudos naujieji kaimynai.
Vis dėlto ukrainiečiai išsiskiria geru humoro jausmu. Lietuviams sukėlė juoką prie rožių darželio kabantis užrašas: „Nevaikščioti ir neleisti savo vaikų vaikščioti, nes veisiasi nuodingos gyvatės”. Cerkvėje plepius tramdo tokio pobūdžio užrašai: „Kas kalbės cerkvėj, tą užklups ligos ir negandos”.