Utenos rajono Leliūnų miestelyje, antrąjį šimtmetį stovinčiame pastate, kur veikia Vytauto Valiušio keramikos muziejus, trimis žodžiais – trapu, laikina, dužu – įvardyta santūriai sklandė pomirtinė Levo Bekero kūrybos parodos dvasia
Eksponatų padėklais virtusios krosnių plytelės su stiklo atraižomis, pažertas baltas smėlis ant jų ir grindų. Ir baltose smiltyse įstrigusios puošnios keraminės duženos, miniatiūrinės skulptūrėlės ir it dangaus namų švieselės spingsinčios atminimo žvakelės tarsi bylojo apie šukėmis ženklintą žmogaus lemtį. Likimo kirčiai nučaižė daugelio menininkų gyvenimus. Vienus įtraukė ydų akivarai, kitus užklupo neišgydomos ligos, pasiglemžė belaikės mirtys. Klaipėdiškis keramikas Levas Bekeras su bendraminte žmona Lina ir trimis vaikais jau keliolika metų gyveno ir kūrė Aukštaitijoje, Anykščių rajone. Iš atokaus sodžiaus kampelio saviti Levo kūriniai keliavo į Amerikos Niujorko ir Čikagos miestus. Eksponuoti Europos šalyse – Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje. Ir, žinoma, artimiausioje, mieliausioje jos dalyje – Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Anykščiuose.
„Levas buvo puikus mano bičiulis, – prisiminė Vytautas Valiušis. – Ypač susidraugavome bemaž prieš dešimt metų po pirmosios keramikų stovyklos Bebrusuose. Jis kūrė, o aš vis lipdžiau savąjį muziejų ir ketinau surengti jo parodą. Nesuspėjau… Netikėta Levo mirtis sukrėtė taip, tarsi būčiau netekęs paties artimiausio. Šis jo bičiulių sambūris mano muziejuje – dovana Levo atminimui.
Veik visų prisiminusiųjų Levą pirmieji sakiniai buvo panašūs: buvau susitikęs vos vieną kartą, kvietė į svečius, ruošiausi, nesuspėjau. Retokai pasitaiko, kad trumpai pažinotasis iškart nutiesia dvasios artybės lieptą. Levas buvo mažakalbis, geranoriškas ir paprastas. Reiklus sau ir tolerantiškas kitiems. Kaip prasitarė vyriausias jo brolis, nuo žmonos Linos slėpęs skaudžias išoperuoto auglio pasekmes, išėjo, nenorėdamas būti našta artimiesiems.
„Menininko misija tuo ypatinga, kad jam išėjus pasilieka kūrinių kalba, – tikino skulptorius Stanislovas Kuzma, į parodą atvykęs su žmona Lidija, keramike. – Menas veikia emocijas – tiesiai, aiškiai ir švariai. Štai tiesiasi rankos palytėti Levo kūrinius, lyg norėtum pasikrauti tos paliktos energijos. Levo kūryba tarsi iš Bizantijos laikų su išnykusių civilizacijų įspaudais. Ruošiausi susitikti, vyriškai atsiverti. Pajutau patikimumą. Kuriantys ne itin dažnai artimai bičiuliaujasi.
Molį kūrybiškai jaukinanti Lidija Kuzmienė kolegiškai pastebėjo, kad ir ilgamečiai keramikai ne visada suvaldo tokią paprastą ir drauge įnoringą medžiagą. Arba yra rankų sąlytis su moliu, arba ne. To neišmokstama. Nors Levas buvo diplomuotas inžinierius, keramikos mokslai buvo duoti pačios lemties, todėl jo kūriniuose ir glūdi užkoduota magija.
Apie menininkų Bekerų šeimos paprastumą, gerumą ir santarvę jautriai kalbėjo sodžiaus bendruomenės atstovė Regina Jurkuvienė. „Linutė su Levuku mokė mus kantrybės, taktiškumo, jautrumo. Be jokio varžymosi galėjai klausti apie meną ir gyvenimą. Levukas mokėjo kurti ir iš akmens, medžio. Jo sukurtas kryžius mūsų kaimui lieka it atminimo paminklas”.
„Niekas čia nemirė, Levo gyvenimui nedera baigtinis veiksmažodis”, – po jaudulingos giesmės netikėtai nusklendė sakinys. Iš alkūne užkliudytos taurės išsiliejo radonas vynas ir susigėrė į baltą smėlį… Mėlynavo neužmirštuolių akelės vazelėje po besišypsančio Levo nuotrauka. Šioje saulės spindulio lyžtelėtos jo rankos atrodė it auksinės. Toks jaukus, per akimirksnį sustabdytas, talentingo žmogaus simbolis.