Prezidentas Valdas Adamkus po trumpų susitikimų su kandidatais į ministrus be ilgesnių diskusijų dėl jų kompetencijos bei politinės patirties patvirtino keturioliktosios Vyriausybės sudėtį.
Kiek neįprastą prezidento skubėjimą (formuojant ankstesnes vyriausybes Adamkus neretai priversdavo partijas siūlyti po kelis kandidatus į tą patį postą ir kai kuriuos kandidatus vetuodavo) galima vertinti įvairiai, bet tikslas beveik pasiektas: užtrukusi valdžios krizė artėja atomazgos link. Taigi centro kairiosios mažumos Vyriausybė startuoja.
Naujasis ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas, teikdamas Vyriausybės narių sąrašą prezidentui, pareiškė, kad kabineto sudėtis yra beveik optimali. Ir su tuo galima sutikti, tačiau žodis „beveik” čia yra svarbus.
Politiniu požiūriu naujoji Vyriausybė sudaryta beveik proporcingai koalicijos partijų svoriui parlamente. Taigi socialdemokratai, turėdami 43 proc. vietų valdančiojoje koalicijoje, gavo šešis ministrų portfelius, valstiečiai liaudininkai (19 proc. vietų) – atitinkamai tris, liberalcentristai, turintys 15 proc. vietų, tenkinosi dviem, ir galiausiai „pilietininkai” (23 proc. vietų) gavo du ministrų portfelius. Kiek nuskriausti pasijuto „pilietininkai”, nes jų ministrų portfelių dalis pagal proporcijų formulę galėjo būti bent vienu didesnė. Kita vertus, jiems net pasisekė, nes politikos naujokai ministrų kėdžių brandžios demokratijos valstybėse gauna retai. Naujokų idėjiniai principai dažnai nėra aiškūs, ir politinės patirties jiems paprastai trūksta.
Neatsitiktinai naujojoje Vyriausybėje vyrauja buvusios valdančiosios koalicijos senbuviai – socialdemokratai ir valstiečiai. Nuo šių dviejų partijų gebėjimų vairuoti Vyriausybės laivą didele dalimi priklausys jo kursas ir sėkmė. Kitos partijos bent kurį laiką turės tenkintis mažesniais vaidmenimis.
Koalicijos partijos, rinkdamosi ministrų portfelius, irgi elgėsi kaip pagal politologijos vadovėlį. Iš politikos teorijos žinoma: jei socialdemokratinė partija koalicijoje yra didžiausia, ji pirmiausia pretenduoja gauti premjero, darbo ir socialinių reikalų, finansų ar/ir ūkio, švietimo, sveikatos apsaugos ministrų portfelius. Valstiečiai liaudininkai buvo ne mažiau nuoseklūs, nes pagal politikos teoriją juos turi pirmiausia dominti vidaus ir užsienio reikalų, ekonomikos ir žemės ūkio ministrų postai. Liberalcentristai, kaip liberali partija, tačiau sudaranti aiškią mažumą, pirmenybę teikia finansų ar ūkio bei teisingumo ministerijoms. Tačiau liberalcentristų politinis svoris koalicijoje nebuvo pakankamas, tad teisingumo ministro postą teko iškeisti net į svarbesnį – vidaus reikalų. Apie „pilietininkų” ideologijos spalvas, matyt, nedrįstų ką nors apibrėžčiau pasakyti nė vienas politologas.
Tokia postų išsidalijimo logika leidžia manyti, kad ministrai galės labiau nei Algirdo Mykolo Brazausko laikais vykdyti savo partijų nuostatas atspindinčią politiką. Antra vertus, šis ministrų kabinetas turbūt bus veikiau kolegialus, nei hierarchiškas, nes paskutinio žodžio teisės naujasis premjeras bent kurį laiką neturės, kaip tai buvo Brazausko eroje.
Ir dar trumpai apie artimiausius sprendimus, kurie laukia naujosios Vyriausybės. ES struktūrinių fondų paramos panaudojimo efektyvumas bus vienas svarbesnių šio kabineto rezultatyvumo vertinimo kriterijų. Švelniai tariant, buksuojantis biurokratinis ES struktūrinės paramos administravimas jau dabar yra akivaizdi problema, kurios neišsprendus Europos milijardai nueis pro šalį.
Mokesčių reformos tąsa – dar vienas neatidėliotinas tikslas, nes pagal darbo jėgos apmokestinimą Lietuva turi vienus didžiausių mokesčių tarifų iš naujųjų ES valstybių. Socialinės politikos pertvarka dėl didesnio socialinio teisingumo ir socialdemokratų grįžimas prie pamatinių savo vertybių, matyt, taip pat turi atsirasti Vyriausybės darbotvarkėje.
Peržvelgus Seimui ką tik pateiktą Vyriausybės programą akivaizdžiai matyti, kad ji konkretesnė nei antrojo Brazausko kabineto, kur abstrakcijos „siekti”, „gerinti”, „tobulinti”, „užtikrinti”, „skatinti” ir „remti” aiškiai vyravo. Šįkart Vyriausybės tikslai daugumoje sričių yra konkretesni ir jų siekimo laikas dažniau esti apibrėžtas. Antai sprendimai dėl tiesioginių mero rinkimų įteisinimo bus priimti per artimiausius keturis mėnesius, per tą patį laiką turėtų paaiškėti ir pajamų mokesčio sumažinimo iki 20 proc. perspektyvos, o iki 2007-ųjų pabaigos žadama baigti žemės reformą ir t.t.
Tiek parlamentinei opozicijai, tiek visuomenei bus aiškiau, ar Vyriausybės programa įgyvendinama sėkmingai.