„Diena mūšio, o ne maldos”

Žalgirio mūšis – Lietuvos istorinis pasididžiavimas. Mūšis nulėmė vokiečių ordino galybės pabaigą. Sakoma, kad už šią pergalę turėtume būti dėkingi Vytauto sumanumui, lietuvių narsumui, sėkmei ir net… šachmatams.

Mat archeologai sako, kad šis žaidimas Lietuvoje buvo žinomas dar prieš Žalgirio mūšį. Kai kurie tyrinėtojai Žalgirio mūšio pergalės paslaptį patiki šachmatams, turėdami omenyje, kad žaidžiant jais lavėja strateginis mąstymas ir fantazija, mokomasi greitai įvertinti savo padėtį ir ryžtingai daryti sprendimus. Būtent tuo pasižymėjo Žalgirio mūšio karvedys Vytautas.

Per šimtmečius Žalgirio mūšis apaugo mitais ir legendomis, įvairiomis istorinėmis interpretacijomis. Iki šiol apie šį didžiausią viduramžių Europos mūšį dar daug kas neaišku. Pastaruoju metu pasigirsta nuomonių, kad anaiptol ne Žalgirio mūšio indėlis Lietuvos valstybės susikūrimo labui didžiausias, o 1236 metais vykęs Saulės mūšis, taip pat pasibaigęs lietuvių pergale.

Žymiausia Žalgirio mūšio „fotografija” – čekų kilmės lenkų dailininko Jano Mateikos XIX a. nutapytas paveikslas. Tapyti didžiulę 40 kvadratinių metrų drobę „Žalgirio mūšis” J. Mateiką paskatino 1870-1871 m. Prancūzijos-Prūsijos karas bei naujųjų laikų Vokietijos imperijos susikūrimas. „Žalgirio mūšis” dailininko buvo sumanytas kaip priminimas kylančiai Prūsijai apie jos praeities nuopuolius. Kelerius metus dailininkas visoje senosios Lenkijos valstybės teritorijoje rinko medžiagą savo kūriniui, atidžiai studijavo kronikas.

Kova raštuose ir mūšio lauke

Žalgirio mūšis vyko 1410 m. liepos 15-16 dienomis tarp jungtinių Lietuvos bei Lenkijos pajėgų ir Kryžiuočių ordino. Po mūšio ordinas nebeatsigavo. Pergalė nutraukė porą šimtų metų trukusius lietuvių žemių grobstymus.

Žalgirio mūšis buvo nuo 1409 m. besitęsiančio konflikto tarp ordino ir Lenkijos bei Lietuvos kulminacija. Prieš šį mūšį sukilo žemaičiai, kuriuos parėmė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkija. Iš pradžių ordinas manė, kad jam teks kovoti su vienu Vytautu. Bet, nepaisydamas grasinimų, Jogaila apsisprendė remti Vytautą, tuomet ordinas išsiuntinėjo raštus, kuriuose kaltino Vytautą su Jogaila, kad šie remia pagonis žemaičius.

Jogaila su Vytautu nesnaudė – išsiuntinėjo po Europą skundus ir kaltino ordiną, kad jis puoląs Lietuvą, norėdamas užgrobti žemes, penkerius metus valdydamas žemaičius nesirūpinęs jų krikštu, nestatęs bažnyčių ir t.t.

1410 m. liepos pradžioje LDK kariuomenė prie Vyslos susijungė su Lenkijos kariuomene, pasitelkė į pagalbą samdytas totorių, moldavų, čekų ir kt. pajėgas ir nužygiavo ordino sostinės Marienburgo link. Tuo tarpu žemaičiai puldinėjo ordino pilis, taip nukreipdami dėmesį.

Prieš jungtinę lietuvių ir lenkų kariuomenę iš Marienburgo išžygiavo ordino kariai. Jų pusėje buvo riterių iš įvairių Vakarų Europos šalių: anglų, prancūzų, vengrų, austrų, liuksemburgiečių ir kt. Mūšis įvyko ordino teritorijoje prie Olštyno, tarp Griunfeldo (dar vadinamo Griunvaldu), Tanenbergo ir Liudviksdorfo kaimelių. Tai dabartinė Lenkijos teritorija.

Skirtingų šaltinių duomenimis, beveik dvi paras trukusiame mūšyje dalyvavo 85-100 tūkstančių ar net dvigubai tiek žmonių. Pusė jų žuvo. Galą gavo daugybė kryžiuočių riterių ir pats didysis magistras. Begrįžo namo ir beveik kas antras lietuvių karys.

Teigiama, kad lietuvių ir lenkų jungtinėje kariuomenėje buvo daugiau karių. Bet kryžiuočiai buvo pranašesni savo ginkluote ir amunicija. Jie turėjo apie 100 patrankų. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais ir prastais šarvais, kavalerijos jie turėjo mažai.

Šešiasdešimtmetis Lenkijos karalius Jogaila Vytautą paskyrė vyriausiuoju karo vadu. Sakoma, kad Jogaila delsė – norėjo sulaukti derybų ir išvengti mūšio.

Liepos 15-osios ankstų rytą buvo aukojamos Mišios. Jogaila, saugomas specialios sargybos, išklausė net kelias mišias paeiliui. Tuo tarpu Vytautas keitė nuvargusius žirgus, ant kurių skrajojo duodamas paskutinius įsakymus pasiruošusiai kautis, per dvi mylias nusidriekusiai kariuomenei. Vytautas, pamatęs besimeldžiantį Jogailą, neva pasakęs: „Broli, diena mūšio, ne maldos.”

Kas laimėjo: lenkai ar lietuviai?

Kryžiuočiai, nebesulaukę kautynių pradžios, pasiuntė pasiuntinius su dviem kalavijais su ironiška potekste: „Gal trūkstate kardų?” Jogaila kalavijus priėmė – kaip būsimos pergalės ženklą, prisiminęs senuosius papročius, kai nugalėtasis atiduoda savo ginklą nugalėtojui.

Vytautas, pastebėjęs saulės kaitroje nuvargusius riterius, pasiryžo kautis. Vytautas Jogailos žodžio nebelaukė – rizikavo, puolė kryžiuočius ir juos išblaškė. Jogaila visą mūšį „kovėsi” savo palapinėje melsdamasis.

Po valandos kautynių lietuviai ėmė trauktis – kai kurie rašytiniai šaltiniai teigia, kad atsitraukimas buvo iš anksto Vytauto suplanuotas ir padėjo išblaškyti vokiečių kariuomenę, sumažinti jų budrumą. Tačiau gal iš tiesų lietuviams teko bėgti?..

Tačiau tiesa, kad už 20 tūkst. kapų grašių pasamdytų čekų karių būrys liko lietuvių užnugaryje ir pasitraukė į miškelį. Lietuvių atsitraukimas buvo ne padrikas, o organizuotas. Išblaškę priešų gretas, lietuviai juos vėl puolė iš vienos pusės, o čekų būrys atakavo iš kitos. Taip įgautą persvarą lietuvių ir lenkų kariuomenė išlaikė iki mūšio pabaigos. Sakoma, jog Vytautas rinktinių lietuvių ir žemaičių pulkų nestatęs į kovą, o laikė užslėpęs užnugaryje.

Iki šiol gyvuoja Jano Dlugošo versija, kad lietuviai buvo sutriuškinti, o už Žalgirio mūšio laimėjimą reikia dėkoti lenkams. Šiai versijai mirtiną smūgį sudavė švedų istorikas Svenas Ekdahlis, kuris teigė, kad Žalgirio mūšyje lietuviai suvaidino lemiamą vaidmenį.

Mūšio pasekmės

Po Žalgirio mūšio ordinas liko gana stiprus, tačiau nebegalėjo grobti Lietuvos žemių. Žalgirio mūšis sustabdė ordino veržimąsi į rytus. Pralaimėjimo garsas aplėkė visą Europą – ji sužinojo, kad ordinas pralaimėjo mūšį ne su pagonimis, o su dviem valdovais krikščionimis. Niekas nebeskubėjo ordino gelbėti, o popiežius nebeskelbė naujų kryžiaus žygių.

1411 m. buvo pasirašyta taikos sutartis. Lenkija ir Lietuva atgavo kai kurias teritorijas. Žemaitija užleista Vytautui iki gyvos galvos, tačiau Klaipėda liko vokiečių rankose. Klaipėdos kraštas ir lietuviams, ir ordinui turėjo didelę strateginę reikšmę. Pralaimėjęs mūšį, pastarasis ėmėsi diplomatinės kovos – kreipėsi į Romos imperatorių, kuris atsiuntė savo arbitrą spręsti ginčo dėl Lietuvos vakarinių sienų. Abi šalys pateikė savo įrodymus: ordinas – Mindaugo dovanų aktus kalavijuočiams, siekdamas įrodyti, kad esanti užrašyta visa Lietuva. Vytautas įrodinėjo, kad Memelio pilis esanti žemaičių žemėje ir dėl to turinti jam priklausyti.

Kompromisiška, ir Vytauto, ir ordino reikalavimus patenkinančia, Melno taikos sutartimi 1422 m. pagaliau išspręsta problema, bet pagal ją Klaipėda ir jos kraštas liko ordinui.