Prieš kelias savaites skelbtos, tačiau neįvykusios buvusio Nemenčinės parapijos klebono Ričardo Jakučio meno kūrinių kolekcijos varžytynės sukėlė įvairiausių spėlionių laviną.
Ar ta kolekcija iš tiesų yra tokia vertinga, kaip buvo manoma iki šiol? Galbūt įkeičiant ir parduodant kūrinius buvo pernelyg išpūstos jų kainos?
Ar visi dėl finansinių machinacijų nuteisto R.Jakučio darbai įsigyti teisėtai ir būsimajam savininkui dėl jų nekils problemų?
Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus „Lietuvos rytas” atidžiau pažvelgė į meno kūrinių rinką mūsų šalyje.
Baudžiamosios bylos pėdsakai
Birželio viduryje buvo uždrausta parduoti Kazimiero Žoromskio (1913-2004) paveikslą „TDS-182”.
Išaiškėjo, kad jis susijęs su viena baudžiamąja byla.
Spėjama, jog nė vieno kolekcijos darbo nepavyko parduoti ir todėl, kad kolekcininkai galėjo susitarti palaukti antrųjų varžytynių, kuriose bus galima viską įsigyti gerokai pigiau.
XX amžiaus pabaigos lietuvių menininkų darbus kolekcionuojančių žmonių nėra daug. Daugelis jų gerai vienas kitą pažįsta, todėl susitarti nebūtų sunku.
Žiūrėjo, tačiau nepirko
Varžytynes surengusios antstolių kontoros darbuotojas Ričardas Kelpša teigė nieko apie galimą susitarimą negirdėjęs. Tačiau jis pripažino, kad tokia varžytynių baigtis buvo netikėta.
Į „Hansabanko” Justiniškių klientų aptarnavimo poskyrį gegužę ir birželį pasižiūrėti skandalingai pagarsėjusios kolekcijos užsukdavo nemažai žmonių.
Tarp jų buvo ir žinomų kolekcininkų bei galerininkų.
Vienas meno mėgėjas net sumokėjo varžytynių dalyvio įmoką, tačiau birželio 23 dienos varžytynėse neužsiregistravo nė vienas pirkėjas.
Kūriniai – už pusę kainos
Nemažai galimų pirkėjų parduodamus darbus apžiūrėjo antstolių kontoros ir „Hansabanko” interneto svetainėse. Ten buvo skelbiamos ir pradinės jų kainos, kurios sudarė 80 procentų sumos, kuria meno kūrinius įvertino ekspertai.
Neįvykus varžytynėms, antstoliai kreditoriams pasiūlė perimti paveikslus, tačiau šie atsisakė.
Todėl bus skelbiamos antrosios varžytynės, kuriose meno kūrinių kaina sudarys jau tik 60 proc. ekspertų nurodytos sumos.
Vadinasi, paveikslus ir skulptūras bus galima įsigyti beveik perpus pigiau.
Daugiausia – tapybos darbų
Varžytynėms buvo pasiūlyta 40 meno kūrinių.
Juos R.Jakutis 1994-1995 metais įkeitė tuometiniam Lietuvos taupomajam bankui už paskolą Nemenčinės parapijos centrui statyti.
Jis planavo įrengti senelių ir našlaičių prieglaudas, koncertų salę.
Užstatant meno kūrinius jie buvo įkainoti. Prieš varžytynes antstoliai paprašė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ekspertų iš naujo įkainoti darbus.
Antstolio padėjėjo R.Kelpšos teigimu, jas teko patikslinti labai nedaug – vos keliais šimtais litų.
Daugelis išvaržomos kolekcijos darbų – aliejinė tapyba. Bet yra ir koliažų, asambliažų, skulptūrų bei medalių.
Tarp jų – labai mažai tokių, kurių meno subtilybių neišmanantis žmogus neišdrįstų pasikabinti ant miegamojo ar kabineto sienos. Yra ir kamerinių skulptūrų, ir portretų, peizažų.
Autoriai – gerai žinomi
Tarp parduodamų darbų kūrėjų – net aštuoni Lietuvos nacionalinės premijos laureatai. Tai – žinomi tapytojai Valentinas Antanavičius, Algimantas Kuras, Augustinas Savickas, skulptorius Vytautas Šerys.
Vertinga lietuvių dailės klasika – skulptoriaus Kazimiero Teodoro Valaičio (1934-1974), tapytojų Jono Švažo (1925-1976) ir Kazimieros Zimblytės (1933-1999) darbai.
K.Zimblytės koliažas „Kompozicija” – pats didžiausias ir brangiausias parduodamos kolekcijos darbas. Jo pradinė kaina buvo 16 tūkstančių litų.
Kainą nulėmė ne tik tai, jog dailininkė jau mirusi, bet ir tai, kad jos darbų net ir muziejuose yra labai mažai.
Pigiausias ir vienas mažiausių kūrinių – varinis skulptoriaus Vytauto Mačiuikos (1929-1999) medalis, skirtas operos primadonai Irenai Milkevičiūtei. Jo pradinė kaina – 400 litų.
Tiems, kurie tikėjosi, užsukę į kolekcijos apžiūrai skirtą banko kabinetą, išvysti didžiausiomis R.Jakučio kolekcijos vertybėmis laikytus tapytojų Antano Gudaičio ar Vinco Kisarausko darbus, teko nusivilti. Jų paveikslų čia nėra.
Liko tik puotos trupiniai
R.Jakučio kolekcija prieš keliolika metų garsėjo kaip vienas įdomiausių vadinamojo tyliojo modernizmo dailininkų darbų rinkinių.
Didžioji kolekcijos dalis iš Nemenčinės klebonijos dingo netrukus po to, kai R.Jakutis papuolė į teisėsaugos akiratį.
Varžytynėms pasiūlytus kūrinius apžiūrinėjęs internete kolekcininkas Visvaldas Neniškis „Lietuvos rytui” teigė, kad tai – tik menki buvusios kolekcijos likučiai.
Jo manymu, R.Jakutis sąmoningai neįkeitė bankui savo didžiausių vertybių, nes žinojo, kad jas bus galima greičiausiai ir pelningiausiai parduoti.
Kolekcininkas nerado nieko, kas jį galėtų sudominti. Ir ne todėl, kad kainos labai aukštos ar iš varžytynių parduodami darbai – prasti.
„Man nereikia gerų darbų, – sakė V.Neniškis. – Jų jau turiu nemažai, todėl dabar ieškau pačių geriausių. O juos galima rasti tik dailininkų dirbtuvėse”.
Tiesa, vėliau pašnekovas prisipažino, kad K.Zimblytės darbo, kurio neatsisakytų ir muziejininkai, jis tiesiog nepastebėjęs.
Drobės ir buteliai – šalia
Dažnai net dešimt metų autoriaus sutikimo parduoti laukiantis V.Neniškis teigė, kad jam buvo nepriimtinas lengvabūdiškas R.Jakučio požiūris į kolekcijos kaupimą.
„Jis per 10 minučių galėdavo nusipirkti net šešis darbus, – stebėjosi V.Neniškis. – Argi per tiek laiko galima ką nors įdėmiai apžiūrėti ir išsirinkti?”
Dailininkai yra pasakoję, kad neretai įsigytus kūrinius dvasininkas sukraudavo į automobilio bagažinę šalia gausybės šampano butelių, nupirktų rengiamo koncerto ar literatūros vakaro proga.
Kainas patikslina aukcionai
Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros vedėjo Viktoro Liutkaus manymu, garsių menininkų kūrinių kainos nebuvo pernelyg užkeltos.
Kolekcininko Edmundo Armoškos Vilniaus „Maldžio” galerijoje ne vieną sėkmingą aukcioną surengęs dailėtyrininkas tvirtino, kad lietuviai dar neįpratę pirkti darbų iš antrų rankų – galerijų, aukcionų, varžytynių.
„Pasaulyje kūrinio vertę garantuoja jį įsigijusio muziejaus autoritetas, – sakė V.Liutkus. – Taip pat veikia ir autoriui atstovaujančios galerijos geras vardas”.
Pašnekovas teigė, kad Lietuvoje dailės kūrinių kainos nusistovės ir meno rinka susiformuos tik tada, kai ir dailininkai, ir jų kūrinių pirkėjai įpras naudotis galerijų ir aukcionų paslaugomis.
„Dabar beveik visus darbus mūsų menininkai parduoda tiesiai iš dirbtuvių už sutartinę kainą, kuri gerokai mažesnė nei galerijoje arba aukcione. Bet ji niekur viešai neskelbiama, todėl neatsiranda ir prielaidų jai didėti”, – teigė V.Liutkus.
Kaip nustatoma tikroji vertė?
Socialinių mokslų daktarė muziejininkė Elona Lubytė paaiškino, kad dailininkų darbų kainas tradiciškai nustato meno rinka.
Jai greičiau plėtotis Lietuvoje galėtų padėti galerijų mugės ir aukcionai. Bet tik tuomet, kai dabar rekonstruojamoje Nacionalinėje galerijoje bus suformuota nuolatinė XX amžiaus dailės ekspozicija.
Juk net iškiliausių XX-XXI amžiaus menininkų pavardės nedaug ką reiškia pradedantiems arba iš kitų šalių atvykusiems kolekcininkams, kol jų darbų negalima pamatyti muziejuje.
„Užsukęs į Niujorko ar kito didmiesčio galerijas ten dažnai gali rasti muziejuje matytų autorių darbus, – sakė E.Lubytė. – Jų kainos – įvairios, bet niekam net nekyla abejonių, kad tokio autoriaus kūrinys yra solidi, ilgalaikė investicija”.
Neblogai žinanti R.Jakučio kolekcijos darbus E.Lubytė įsitikinusi, kad kainos tikrai nėra išpūstos. Papildomą vertę darbams jau suteikia ir jų istorija, priklausymo garsiajai kolekcijai faktas.
Dar vienas bandymas – rudenį
„Hansabankas” dar kartą bandys parduoti R.Jakučio kolekciją. Planuojama, kad antrosios varžytynės turėtų įvykti rugsėjo mėnesį.
Kol kas nesvarstoma, kas nutiks kūriniams, jei jų taip ir nepavyks parduoti.
Nors šis bankas garsėja kaip aktyvus šiuolaikinio meno mecenatas, neaišku, ar R.Jakučio kolekcija galėtų tapti lietuviškosios banko meno kolekcijos pradžia.
Estijoje „Hansapank” jau turi sukaupęs įspūdingą estų šiuolaikinio meno rinkinį.