Anapus Atlanto geresnio gyvenimo ieškančių tautiečių valdžios rietenos ir korupcija gimtinėje neskatina čia sugrįžti
Manoma, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose šiuo metu gyvena apie pusė milijono migrantų iš Lietuvos. Daugelis iš jų šioje šalyje jau įleido šaknis ir į Lietuvą grįžti bent jau artimiausiu metu neketina. Lietuviams Amerikoje sekasi įvairiai: vieni sėkmingai plėtoja savą verslą, daro karjerą profesinėje srityje, kiti dirba paprastesnį darbą, tačiau yra patenkinti uždarbiu ir gyvenimo sąlygomis.
Nors ir jaučiantys psichologinį komfortą ir ramūs dėl ateities tautiečiai išgyvena nostalgiją tėvynei.
Teikia informaciją ir pagalbą
Į paprastą valgyklėlę, kurioje galima paskanauti šaltibarščių ir cepelinų, jie suvažiuoja iš toliausiai. Vaikus stengiasi įtaisyti į lietuviškas šeštadienines mokyklėles, kad neprarastų ryšio su gimtąja šalimi. Jaunimui organizuojama daug stovyklų, švenčių, susibūrimų su šokiais ir naktinėmis linksmybėmis prie laužo, tikintis, kad jų metu užsimezgusi draugystė ir meilė skatins kurti lietuviškas šeimas.
„Ir šios pastangos pasitvirtina, žiūrėk, jau išgirsti, kad tuokiasi lietuviai migrantai, susipažinę kokioje skautų stovykloje”, – juokdamasis pasakoja apie originalų būdą išsaugoti lietuvybę Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centro vadovas Žilvinas Beliauskas.
Šis centras buvo įkurtas 1998 metais JAV lietuvių bendruomenės iniciatyva. Jį įsteigė Vyriausybė. Buvo tikimasi, kad į Lietuvą plūstels Amerikos lietuvių, norinčių sugrįžti į Tėvynę, banga. O centras ateis jiems į pagalbą tvarkant formalumus, teikdamas informaciją, padėdamas įveikti biurokratinius barjerus.
Taip pat centras turėjo padėti tautiečiams iš JAV, norintiems Lietuvai teikti labdarą, įgyvendinti čia projektus, investuoti.
Turėta galvoje antroji, pokarinė, išeivių banga. Tačiau pasirodė, kad tas grįžtančiųjų būrys nebuvo toks gausus, kaip planuota. Grįžo nemažai pensininkų, norėjusių senatvėje pagyventi gimtinėje, grįžo ir jaunesnių specialistų.
Nuolatos nedidelė jų srovelė teka atgal į Lietuvą – kasmet reemigrantų gretos pasipildo. Apie 30 senyvo amžiaus asmenų, sugrįžusių iš JAV, gyvena Gerontologijos centre Vilniuje. Kiti įsigyja butus ar namus sostinėje, kitose Lietuvos vietose. Yra migrantų, norinčių čia pradėti verslą, mokytis.
Keičiantis situacijai Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centras išplėtojo savo veiklą, pradėjo teikti informaciją ir pagalbą ir kitiems lietuviams migrantams, norintiems sugrįžti į Lietuvą iš Rusijos (jų padaugėjo po Rusijos krizės), Australijos, kitų Europos šalių, į kurias migrantų srautai išaugo pastaraisiais metais – Jungtinės Karalystės, Airijos, Vokietijos ir kt. Tiesa, kol kas iš jų grįžta nedaugelis.
Kur kas daugiau yra besidominčiųjų, kaip vasarai į Lietuvą parsiųsti savo vaikus, kad jie čia pabūtų stovyklose, prisimintų lietuvių kalbą. Tai liudija, kad šie lietuviai ateityje, galbūt užsidirbę pinigų ar sulaukę pensijos ir išsimokėję paskolas, galvoja sugrįžti į gimtinę, todėl siekia išsaugoti gimtąsias šaknis savo atžaloms.
Aiškinasi migrantų lūkesčius
„Šiuo metu bandome susivokti, kokia migrantų dalis norės grįžti į Tėvynę, kokie gali būti jų poreikiai, kaip galime jiems padėti neatitrūkti nuo to, kas vyksta Lietuvoje. Taip pat turime galvoti, kaip juos paskatinti parvykti, kaip sudaryti palankesnes sąlygas sugrįžus adaptuotis”, – kalba Ž.Beliauskas.
Centro vadovui tenka bendrauti su įvairių šalių lietuvių bendruomenėmis, jų nariais. Todėl jų lūkesčiai, susiję su grįžimu į Lietuvą, jam neblogai žinomi. Palankesnės ekonominės sąlygos, geresnė kriminogeninė situacija, teigiamos politinio klimato permainos galėtų paskatinti migrantus savo ateitį sieti su gimtine.
„Nemažai jaunų migrantų iš Lietuvos nurodo, kad išvykti dirbti ir gyventi į kitą šalį juos paskatino prasmės gyventi gimtinėje deficitas, kuris yra susijęs ne vien su ekonominėmis galimybėmis, bet ir karjeros perspektyvomis. Taip pat jie pasigenda psichologinio komforto. Tam įtakos turi ir nepasitikėjimas valdžia, ir netikrumas dėl ateities”, – aiškina Ž.Beliauskas.
Birželio pabaigoje JAV, Lemonte, vyko Lietuvos Seimo ir JAV lietuvių bendruomenės komisijos posėdžiai. Juose dalyvavo ir Lietuvių grįžimo į Tėvynę centro vadovas.
Komisijos posėdžiuose būta daug diskusijų apie tai, kodėl lietuviai išvyko į JAV, kaip jiems ten sekasi, ar jie turi ketinimų kada nors grįžti į Lietuvą. Buvo išklausytas ne vienas emigrantų liudijimas, jų istorijos.
„Susidarė įspūdis, kad dalis galvoja kada nors grįžti. Tačiau kiek jų bus, ar šie ketinimai taps realybe, lems daugelis minėtų faktorių. Keblu minėti kokius nors skaičius, nes mes net neturime tikslių duomenų, kiek lietuvių gyvena Amerikoje. Vieni skaičiuoja, kad beveik milijonas su tais, kurių kilmė lietuviška, nors jie nebemoka gimtosios kalbos, kiti šį skaičių mažina iki pusės”, – teigia pašnekovas.
Tarp jų dar yra nemažai nelegalų. Palaipsniui įvairiais būdais jie bando legalizuotis – vieni lošia žaliosios kortelės loterijoje, kiti sulaukia amnestijos, tuokiasi su JAV piliečiais.
Tačiau, pasak Ž.Beliausko, ir nelegalui neuždarytos visos durys. Vienas tautietis netgi sugebėjo ir tokiomis sąlygomis įkurti ir išvystyti savo verslą finansinių konsultacijų srityje. Po šešerių metų jam pavyko legalizuotis, jis vedė lietuvę, laukia šeimos pagausėjimo. Jis tikina, kad užsidirbęs daugiau pinigų sugrįš į Lietuvą.
Neišgalvotos istorijos
Lietuviai Amerikoje nesikrato ir juodų, sunkių darbų. Dažo tvoras. Plauna iš vidaus tepaluotas milžiniškas cisternas – jų viduje prabūna ištisas dienas. „Mūsų akimis, Amerikoje normaliai gyvena ir turintys paprastą darbą, nepasiekę karjeros aukštumų. Jie turi ne tik kur gyventi, ką valgyti, apsirengti, dar ir automobiliui, kad ir ne pačiam naujausiam, lieka”, – svarsto pašnekovas.
O toliau viskas priklauso nuo tavęs paties: jei esi legalus, turi noro ir užsispyrimo, gali gana greitai vienu kitu laipteliu palypėti į viršų. Amerikoje egzistuoja tam tikras socialinis standartas, tarsi labai aiškiai nubrėžta linija, kokius žingsnius reikia žengti, kad pasiektum norimo tikslo.
Jei dar ir pasiseks, nieko netrūks. Žmonės jaučiasi ramūs, užtikrinti dėl ateities, kuri yra prognozuojama, skirtingai nei Lietuvoje.
Neseniai Ž.Beliauskui teko bendrauti su vienu lietuviu elektriku, kuris jau penkerius metus gyvena JAV. Jis teiravosi, ar per šį laikotarpį dirbdamas elektriku būtų įstengęs įsigyti dviejų miegamųjų butą, naują automobilį, vienas išlaikyti dvi dukras (jo žmona mirusi). Pinigų jam užtenka ne tik pragyvenimui, bet ir pramogoms.
Turbūt nekyla abejonių, kad Lietuvoje jis lig šiol tik galą su galu durstytų. Kaip ir kitas lietuvis – gydytojas ortopedas. Jo sėkmės istorija, papasakota Lemonte vykusiuose renginiuose, sukėlė lietuvių politikų pasipiktinimą. Prieš dešimtmetį palikęs gimtąjį Kauną gydytojas puikiai įsitvirtino JAV, turi licenciją, gerą darbą, yra viskuo apsirūpinęs. Iki tol Lietuvoje jis vos galėjo pragyventi.
Jis mūsų politikų adresu išsakė kritinių pastabų, esą jų tarpusavio rietenos išeiviams nerūpi, jie kuria savo ateitį Amerikoje. Į tai Seimo nariai atsakė piktais priekaištais, kad, už valstybės pinigus įgijęs išsilavinimą, viską metęs išvyko gyventi ir dirbti į kitą šalį, esą žmonės Sibire dar ne taip kentėjo. Nors iš tiesų gydytojas Lietuvoje atidirbo kelerius metus.
Kita kaunietė, du dešimtmečius dirbusi projektavimo institute, tapo bedarbe. Apsisprendusi išvykti į JAV neapsiriko: surado savo vietą, įsitvirtino, nors jai jau buvo per 40. Dabar turi įdomų darbą (organizuoja renginius lietuvių seklyčioje), viskuo apsirūpinusi. Jos bendraamžiai, buvę bendradarbiai, likę Lietuvoje, daugelis taip ir liko bedarbiai, vargšai.
Pasak Ž.Beliausko, antagonizmas tarp pokarinių JAV gyvenančių išeivių iš Lietuvos ir naujosios bangos migrantų mažėja. Juos vienija paprasti dalykai – gimtoji kalba, lietuviškas maistas, kultūra. Naujieji atvykėliai taip pat noriai įsitraukia į lietuvių bendruomenės veiklą, dalyvauja lietuviškuose renginiuose. Kad ir kaip gerai gyventų, nostalgija gimtinei gyva.
Birželio pabaigoje lietuvių bendruomenė šventė Jonines su lietuvišku alumi, žaidimais. Čikagoje liepos pradžioje vyko 8-oji pasaulio lietuvių dainų šventė. Į ją susirinko per 1,2 tūkst. lietuvių choristų ir šokėjų iš JAV, Kanados, Anglijos ir Lietuvos. Dainavo ne tik choristai, bet ir publika, kurios susirinko keli tūkstančiai. Dainos ištirpdė priešiškumą – visi jautėsi vieningi: ir anapus Atlanto gyvenantieji ir iš Lietuvos atvykusieji.