Darbo partija ruošiasi remontuoti savo skylėtą ir skęstantį laivą. Planas paprastas: pabėgus kapitonui pavaduotojai turi kaip nors jį nuvairuoti į saugų uostą, perdažyti, aplopyti, rasti naują kapitoną, sugalvoti naują pavadinimą ir vėl plaukti į didžiuosius vandenis.
Tiesa, dėl kapitono neverta pernelyg skubėti, nes plaukioti vis tiek teks pagal buvusio ir ant kranto likusio kapitono direktyvas. Tad laivas – tas pats, įgula ta pati ir jai nė motais, kad laivas vos nesudužo, juk kalti ne prasti jo konstruktoriai ir statytojai, o blogos oro sąlygos.
Todėl visas su Darbo partija susijęs tyrimas kelia šiokią tokią neviltį. Priešaky – ilga kebeknė, teismų maratonas, galiausiai už blogą popierių dėliojimą bausmės sulauks tos kelios lengvos karjeros galimybe patikėjusios merginos. Na, geriausiu atveju bus paskelbta Viktoro Uspaskicho paieška, o Darbo partija – už įstatymo ribų. Tačiau suremontuotas Darbo partijos laivas plauks kaip plaukęs…
Tokia demokratijos logika. Niekas negali trukdyti piliečiams burtis į politines partijas ir organizacijas bei reikšti savo pažiūrų. Ir visai nesvarbu, kad deklaruojami vieni dalykai, o siekiama kitų. Demokratinėje visuomenėje tai įmanoma.
Neseniai įtakingas ir solidus savaitraštis „The Wall Street Journal” paskelbė informaciją, kad Kremlius finansavo prorusiškas demonstracijas JAV. Už dalyvavimą jose alkoholikai ir narkomanai gaudavo po 20 dolerių, o rusų emigrantai – po 30. Paprašytas pakomentuoti šį faktą vienas pilietinių judėjimų teisės srityje besispecializuojantis amerikiečių advokatas radijo stoties „Laisvė” rusiškai tarnybai šį įvykį pakomentavo paprastai: „Jungtinėse Valstijose visi gali laisvai reikšti savo pažiūras, o demonstracijos neretai yra organizuojamos sumokant jų dalyviams…”
Kaip matome, net demokratinėje šalyje pažiūros yra perkamos ir parduodamos. Ką tuomet kalbėti apie mus? Demokratija manipuliuojama taip, kaip kam paranku. Kas paneigtų: jei Rusija įstengia „organizuoti” viešąją opiniją JAV, kodėl jai to nedarius ir Lietuvoje? Demokratija yra tam „pralaidi”. Kas trukdo steigti partijas, jas finansuoti, pirkti publikacijas, televizijos laidas?
Kad ir kaip būtų paradoksalu ar liūdna, mūsų demokratinė kultūra nesugeba susidoroti su politinio gyvenimo problemomis. Esame beveik nuolatinių krizių akivaizdoje, ir jos tampa mūsų demokratijos požymiu. Nuo jų neišgyjame jau šešiolika metų, o europietiškos demokratinės kultūros šalyse jos vis labiau aštrėja.
Taigi vakarietiškos sambūvio taisyklės reikalauja savo. Mąstytojai kalba apie demokratijos globalizaciją. Demokratija kaip koks kokakolos buteliukas eksportuojamas, pavyzdžiui, į Afganistaną, nors jo kalnuose gyvenančiam piemeniui šis žodis kažin ar kuo skiriasi nuo demagogijos. Palestina yra akivaizdus įrodymas, kur toks eksportas gali nuvesti, kai demokratinius rinkimus laimi teroristai. Įdiegta demokratija sunkiai prigyja.
Tuo patys galime nesunkiai įsitikinti, kai aukšti demokratijos standartai tampa pretekstu retorikai, išsisukinėjimams ir dvejopiems standartams. Susidaro įspūdis, kad vakarietiškos demokratijos reikalavimai nesutampa nė su mūsų visuomenės, nė su politinio gyvenimo vystymosi tempais.
Demokratijai reikia subręsti, antraip ji tampa nelengvu išbandymu. Tuomet pradedame kurti planus, kaip apsisaugoti nuo demokratijos. Girdėti ryžtingų balsų, pasisakančių prieš tiesioginius merų, seniūnų rinkimus, visuomeninių organizacijų dalyvavimą savivaldos rinkimuose. Baimė pagrįsta: ateis populistai, vietiniai karaliukai ir kitokie „mafukai”. Tačiau ar įmanoma apsiginti nuo demokratijos?