Klasikiniai mėlyni džinsai
Aukso ieškotojams prieš 150 metų sukurta patogi apranga – džinsai šiandien tapo svarbia kiekvienos moters garderobo detale. Jie užkariavo visą pasaulį ir tapo aukštosios mados dalimi ir net prabangos objektu. Internetiniame aukcione aktorės Mariah Karey džinsai su autografu parduoti už 3030 dolerių. Britnei Spyrs atiteko garsiosios Merilin Monro džinsai. 75000 dolerių vertės dovaną jai įteikė įžymusis dizaineris Tomis Hilfigeris. „Levi`s” sukūrė 85000 dolerių vertės džinsus – jie dekoruoti auksu, deimantais ir rubinais.
Viskas prasidėjo 1853 metais, kai 24 metų žydų emigrantas iš Bavarijos Levis štrausas Kalifornijoje įkūrė kelnių siuvimo įmonę aukso ieškotojams. Į kombinezoną panašios kelnės buvo siuvamos iš rudo, palapinėms arba tentams skirto audinio. Audinys buvo tiekiamas iš Italijos Genujos uosto, todėl ryšuliai anstpauduojami siuntimo vietos antspaudu „Genes”, o gavėjai amerikiečiai skaitydavo jį kaip „Džins”. Išsekus palapinių audinio atsargoms, jis ėmė pirkti tankų saržos audinį Nime, Prancūzijoje.Nuo to laiko atsirado audinio pavadinimas „denim” (de Nimes – iš Nimo). Tradicinė mėlyna audinio spalva nebuvo specialiai sumanyta. Tiesiog 19 amžiuje pats pigiausias ir tvirčiausias dažiklis buvo indigo, kuris suteikdavo audiniui tamsiai mėlyną spalvą.
Tvirtos ir praktiškos kelnės greitai išpopuliarėjo tarp aukso kasėjų, medkirčių, ir kaubojų. 1873 m., užpatentavus modelį su uždėtinėmis kišenėmis, prasidėjo masinė džinsų gamyba. Iki šiol pardavinėjamas džinsų modelis „Levi’s 501” yra tiksli pirmųjų džinsų kopija.
Iš pradžių džinsai buvo grubaus fizinio darbo žmonių apranga ir akivaizdus požymis, kad juos vilkintis yra žemiausioje socialinių laiptų pakopoje. Džinsai buvo dėvimi tik Kalifornijoje ir keliose gretimose valstijose. Iki 1950 metų vidurio jie išpopuliarėjo tarp visų vakarų valstijų gyventojų. Didžioji amerikiečių dalis žinojo apie jų egzistavimą, tačiau nesiekė įsigyti.
1930 metais buvo pradėta aktyvi reklaminė kampanija – džinsus reklamavo kaubojai, vesternų herojai, kurie iš tikrųjų nenešiojo džinsų. Džinsai įgijo naują statusą – tapo stipraus ir kilmingo vyro garderobo detale. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, džinsai tapo dar populiaresni – juos pamėgo ir moterys. Džinsai tapo laisvės ir nepriklausomybės simboliu. Vis dėlto buvo tikima, jog sunkūs laikai praeis ir karui pasibaigus, amerikiečiai vėl dėvės respektabilius rūbus, o ne grubias kelnes.
Po Antrojo pasaulinio karo džinsai užkariavo Europą. Prieš juos neatsilaikė net konservatyvi Didžioji Britanija. 1946 metais britų firma „M.Cooper”, kuri anksčiau specializavosi siūti karines uniformas, pirmoji Europoje pradėjo siūti džinsus.
Didžioji „džinsų revoliucija”, kurios dėka džinsai užkariavo visą planetą, prasidėjo 1950-aisiais. Tūkstančiai kopijavo džinsus vilkinčius dainininką Elvį Preslį ir kino aktorių Marloną Brando. Džinsai pradėti asocijuoti su seksualia apranga. 1952 metais moteriškuose džinsuose pasirodė užtrauktukas – tikras antausis konservatyviai moralei.
1960-aisiais, sustiprėjus hipių, pacifistų, rokerių judėjimams, džinsai tapo savotiška uniforma ir protesto simboliu. 1961 metais džinsai pradėti pardavinėti pasaulinėje mados sostinėje Paryžiuje. 1970-ieji pakylėjo džinsus į aukštesnę socialinių laiptų pakopą. Juos pamėgo visi – nepriklausomai nuo amžiaus ar profesijos. Džinsus pradėjo vilkėti solidaus amžiaus žmonės, norintys pademonstruoti savo jaunystę, energingumą ir seksualumą. Kultine tapusią aprangos detalę pamėgo ir garsiausi pasaulio dizaineriai.
80-aisiais džinsų įvaizdis vėl pakito. Jie tapo turto ir savivertės simboliu. Pirmą kartą atsirado „virti” džinsai ir prasidėjo eksperimentai su spalvine gama. Buvo kuriami ypatingi, brangakmeniais išpuošti modeliai, skirti turtingiesiems. 1990-ieji džinsams suteikė solidumo.
Pradėti kurti net džinsiniai dalykiniai kostiumai. Naujas džinsų bumas prasidėjo, sukūrus netradicinių atspalvių modelius – populiariausia naujiena tapo juodi.
Anot statistikos duomenų, šiandien amerikiečio drabužių spintoje atrasi 7 poras džinsų. Visame pasaulyje didžiulė įvairiausio sukirpimo ir stiliaus džinsų pasiūla. Demokratiška mada skatina kurti drąsius derinius, vilkėti džinsus tiek kasdieną, tiek puoštis šventėms.
Maža juoda suknelė
Kai 1926 m. Koko Šanel sukūrė savo mažą juodą suknelę, mados ekspertai jau tuomet prognozavo, kad ji turėtų tapti kiekvienos stilingos moters uniforma.
Trečiojo dešimtmečio vidury-je ši revoliucinė suknelė reiškė laisvę – ji nevaržė judesių, buvo prigludusi ir efektinga.
Šiandien, praėjus aštuoniasdešimčiai metų, visi stiliaus ekspertai vieningai deklaruoja – kiekviena moteris savo garderobe privalo turėti mažą juodą suknelę.
„Maža juoda suknelė” nebūtinai turi būti trumpa ar mažutė – tiesiog elegantiška, neįmantraus silueto, universali. Juoda spalva saugi ir praktiška. Ji nepavaldi laikui ir nepriklauso nuo mados, tinka nepaisant amžiaus ar socialinės padėties. Kūrybingai derinant papuošalus, aksesuarus ir batelius, pakeičiant šukuoseną ar makiažą, kiekvieną kartą, vilkėdama vis tuo pačiu drabužėliu, gali atrodyti naujai ir įspūdingai. Maža juoda suknelė idealiai tinka visoms progoms – nepakeičiama keliaujant, gavus netikėtą kvietimą į vakarėlį, dalykiniame susitikime ir netgi pasimatyme.
Karlas Lagerfeldas visuomet pabrėžia, jog dėvėti mažą juodą suknelę nereikia jokių pastangų. Suklysti tiesiog neįmanoma! Kuo suknelė kuklesnė ir paprastesnė, tuo geriau, – ją lengviau papuošti, kad kiekvieną kartą atrodytų vis kitokia.
Derinama su smailianosiais aukštakulniais – seksuali ir gundanti, su klasikiniu perlų vėriniu – elegantiška, su lengvučiu šilko šalikėliu – romantiška. Anot Karlo Lagerfeldo, „maža juoda suknele vilkinti moteris niekada neatrodys blogai”.
Perkant mažą juodą suknelę, pinigėlių taupyti neverta. Rinkitės kokybiško audinio, profesionaliai pasiutą. Suknelė pateisins savo kainą. Ji taps viena geriausių investicijų. Visuomet madingas ilgis – šiek tiek žemiau arba virš kelių.
Suknutės ilgį turėtų padiktuoti jūsų amžius ir kūno sudėjimas. Patys populiariausi modeliai – klasikinė A raidės forma, smėlio laikrodžio siluetas arba suknelė paaukštintu liemeniu. Šiuolaikinė mažos juodos suknelės interpretacija suteikia galimybę rinktis pačius įvairiausius audinius – šilką, gipiūrą, aksomą, tiulį, taftą, satiną ar blizgią lykrą.
Juozas Statkevičius, kalbėdamas apie mažą juodą suknelę, itin kategoriškas: „Moteris tokią privalo turėti nuo paauglystės iki pat mirties. Kitaip ji – ne moteris!”