Liepa žada būti karšta. Vadinasi, žvejyba bus sunki. Žuvys, kaip ir žvejai, nemėgsta didelio karščio. Teks pasukti galvas ir rasti būdų, kaip prisišnekinti žuveliokus tokiu karštu oru. Vienas didžiai nusipelnęs žvejys Audrius Jakštas reguliariai sugalvoja ir išbando kokį nors naują žvejybos būdą. Štai neseniai sugalvojo Baltijos jūroje skrituliais gaudyti uotus. Pabandė. Visai gerai išėjo. Skritulys, karosiukas – rezultatas puikus.
Tik bėda, jei vienu metu užkimba ant dviejų skritulių. Uotai su laimikiu taip greit skuta gilyn į jūrą, kad abiejų nėra galimybės pasivyti. Visai įdomi žvejyba. Aišku, būtinai reikia valties, tačiau toli nuo kranto plaukti nereikia, o ir gaudymo būdas – gana egzotiškas. Ir jūroje, ir kituose telkiniuose, šylant vandeniui, žuvys traukiasi vis toliau nuo kranto ir pasiekti jas vis sunkiau. Vienaip ar kitaip, žvejoti būtina, sunkesnės gaudymo sąlygos ugdo kantrybę ir intelektą. Daugiau mosikuosi šakaliu – daugiau pagausi. O gal ir ne…
Labai jau ankstyvą praėjusio sekmadienio rytą keturių „teisingai” nuaugusių vyrų kompanija pajudėjo į būsimą karštų karpinių batalijų vietą – „Karpynę”. Pajudėjo tam, kad atseit susipažintų su būsimo mūšio lauku ir patyrinėtų vietinių karpių apetitą, intelektą ir požiūrį į kibimą. „Vakarų ekspreso” žvejų puslapio sudarytojas kompanijoje dalyvavo trenerio amplua, mat šiemet, gražiai paprašius klubui „Viename gale kobinėlis” teks padaryti pertrauką ir prisidėti prie paties renginio organizavimo ir vedimo.
Kad sektorius nebūtų atiduotas kokiems nors neaiškiems veikėjams iš kokių nors „Pazapsių”…, pasiūliau sudalyvauti klaipėdiečiams – vienam labai gerai žinomos žūklės parduotuvės savininkui, apskritai talentingam žmogui ir labai nusipelnusiam statybininkui – užkietėjusiam žvejui.
Šiaip, išskyrus varžybas, man pačiam nėra tekę žvejoti tame tvenkinyje. Pasakysiu tiesiai – poilsinei karpių žvejybai, tokiai, kaip aš ją suprantu, šis tvenkinys nelabai tinka. Pirma – kažkodėl negalima žvejoti naktį. Kitas dalykas – gana aukšta kaina ir už tą kainą labai jau neįspūdingi karpiukai. Trečia – ir tų pačių karpiukų pasirodo nedaug. Be to yra tam tikrų nelogiškų suvaržymų, kurie tikrai neprideda tvenkiniui patrauklumo. Be to, visas šitas reikalas yra toli nuo mūsų miestelio – 137 kilometrai. Kitas reikalas, jeigu ten važiuosite su šeima savaitgaliui ir žvejyba bus tik mažiausia poilsinės programos dalis, tokiems reikalams šitas poilsio kompleksas tinka.
Rytas pasitaikė karštas, diena dar karštesnė, gerai, kad alaus atsargos buvo apskaičiuotos teisingai. Be mūsų, treniruotis suvažiavo nemaža grupė žvejų iš įvairių Lietuvėlės kampų. Išklausėme apsaugos nurodymus, kur negalima važiuoti, kur negalima žvejoti ir ko dar negalima daryti, ir nuvažiavome ten, kur galima. Po kelių minučių pasirodė, kad vis tiek užvažiavome, kur negalima. Buvome sugėdinti vietiniu dialektu, bandėme parausti, nepavyko, matyt, nelabai jautėmės kalti.
Treniruotės schema buvo tokia – visi gaudome skirtingais masalais ir šeriame skirtingu pašaru, be to, mėtome skirtingu atstumu nuo kranto. Taip ir buvo. Po poros valandų visų keturių rezultatas vienodas – nulis. Bandome kažką keisti, kažką sugalvoti. Po keturių valandų – tas pats. Oras kaista, alus teka į šachtas beveik veltui, efektas minimalus. Per keturias valandas pastebėjau tik porą mažų karpiukų nugarų. Negerai. Arba jie nesimaitina, arba jų čia labai mažai. Linkstu prie antro varianto, paprastai prieš varžybas jie būna labai apgaudyti ir tik pora savaičių prieš batalijas tvenkinio šeimininkai prileidžia porą tonų „mėsos”, kulinarinio dydžio – 1,-2 kg karpiukų, kad žvejai turėtų ką veikti per varžybas.
Po šešių valandų rezultatai beveik nesikeičia, tik vienas iš mūsų ištraukia poros šimtų gramų kuoją, o kaimynai, sprendžiant iš dialekto, atsibeldę kažkur nuo Alytaus, galų gale išstena vieną karpiuką, apie 1,5 kg. Alus beveik baigiasi, kantrybė irgi, saulės užkaitintos smegenys siunčia impulsą – namo!
Ir kokias išvadas galima padaryti? Geriau būtume nesitreniravę. Nei karpių apetitų, nei nuotaikų ištyrinėti nepavyko. Varžybose vyrams teks bandyti viską iš naujo. Beje, varžybose svarbiausia ištraukti gerą sektorių, kitkas – technikos reikalas. Kaip pavyks šitai komandai ir kitiems klaipėdiečiams, kurių bus nemažai – skaitykite paskutinį liepos savaitgalį, o žvejoti karpių važiuokit kur nors kitur.
Karščiai
Pirmas pasiūlymas tiems, kurie ruošiasi savaitgalį praleisti gryname ore. Grilius, šašlykines ir kitą mėsos kepimo gamtoje techniką palikite namuose. Temperatūra bus tokia, kad užteks mėsgalį numesti ant akmens – ir po valandos jis bus iškepęs. Nebandykite ant to akmens sėstis patys: mažiausia, kas jūsų laukia, – žaibiška depiliacija. Jeigu mėsos ant akmens išsikepti nepavyks – pasiimkite kiaušinių. Tikrai iškeps. Galvas ir kitas silpnas kūno dalis būtina uždengti ultravioletinių spindulių nepraleidžiančiais dangčiais. Ir apskritai geriau susirasti kamputį kondicionuojamoje patalpoje, pvz. degalinėje ar prekybos centre, ir tyliai pratupėti karštą savaitgalį skaitant „Vakarų ekspresą”. Į gamtą išvažiuosite rudenį, kai nebus taip karšta. O pirmadienio naktį sinoptikai nedrąsiai prognozuoja lietų, tada ir išlysite į gryną orą.