Našlės siela – rami, bet po ranka – ginklas

„Aš išgyvenau tiktai todėl, kad niekada per šiuos šešerius metus neleidau sau patikėti, jog mano sūnaus nebėra. Šitaip žiauriai buvo kankinamas jaunas, niekam nenusikaltęs vaikas.

Jis visą gyvenimą mano širdy liks toks, koks 2000-ųjų žiemą, po Kalėdų atostogų, išvyko studijuoti atgal į Londoną. Linksmas, svajojantis dvidešimtmetis.

Man jis iki šiol – tiesiog negrįžęs iš studijų Anglijoje. Todėl aš niekad nekalbu apie jo mirtį.

Jei to nebūčiau įsikalbėjusi, nežinia, ar būčiau ištvėrusi“, – tyliai kalba Alvyra Kiesienė.

Šios žavingos moters veidą pirmą kartą per ilgą mūsų pokalbį aptemdo begalinė gėla.

Savo vyrą, buvusį „Mažeikių naftos“ vadovą Gediminą Kiesų, ji švelniai vadina „manasis“.

Prisimindama jį žaismingai pajuokauja: „Žinot, kokie tie vyrai“.

Lyg jis būtų čia, šalia, ir stebėtų, kaip tvirtai jo moteris tvarko gyvenimą, kurį pats jai ir padovanojo.

Buvo atsitvėrusi tylos siena

Nuo tos minutės, kai 2000 metų liepos 6 dieną pakeliui iš Vilniaus į Mažeikius dingo jos 45 metų vyras Gediminas ir dvidešimtmetis sūnus Valdas bei juos vežęs vairuotojas Alfonsas Galminas, moteris apie šeimos tragediją neištarė nė žodžio.

Neprašneko ji ir tada, kai daugiau kaip po metų, 2001 metų lapkritį, buvo rasti sudarkyti jos artimųjų kūnai, ir tada, kai buvo sugauti įtariamieji žudikai.

Moteris užsisklendė tyloje ir neišraudojo savo sielvarto pasauliui. Po sparnu ji glaudė tik per atsitiktinumą likusią gyvą 18-metę dukrą Giedrę.

Ir dabar, praėjus šešeriems metams nuo anos tragiškos dienos, svetingai atvėrusi savo namų Stulpinų malūne duris, ji nekalba apie mirtį. Jos čia nėra.

Mes šnekučiuojamės apie gyvenimą, kuris visada turi ateiti po buvusio gyvenimo ir netekties.

Netikėtas vyro pokštas

„Maniškis iškrėtė man pokštą – ėmė ir nusipirko šio seno malūno griuvėsius. Gegužę nupirko, o liepą – dingo. Paliko mane vieną kapstytis.

Sovietmečiu toje vietoje buvo kolūkio suomiška pirtis, po to ją nugyveno dar keli savininkai. Šios pirties, nors Mažeikiuose gyvenau jau 20 metų, net nebuvau mačiusi.

Mes su Gediminu nepriklausėme tai grietinėlei, kuri vanodavosi pirtyse“, – A.Kiesienė kresteli nepaklusnias juodas garbanas.

Pirmą akimirką jos nepažinau. Ar čia – ta pati moteris, kuri retai spaudoje pasirodančiose nuotraukose atrodė esanti šalta, griežta ir neprieinama?

Poilsio centro Stulpinų malūno terasoje ranką su šypsena ištiesė liekna, graži moteris juodomis žiburiuojančiomis akimis.

Dabar Stulpinų malūnas, ant kurio sienos iškalti 1886 metai, pilnas linksmo klegesio. Kai ieškodama kelio klausinėjau mažeikiškių, visi žinojo, kur man važiuoti.

A.Kiesienės prikeltas senasis malūnas virto populiariausia mažeikiškių švenčių ir kultūros renginių vieta.

„Labai pykau, kai vyras nupirko tą malūną. Kam jis mums? O Gediminas ramiai dudeno – čia bus pirtelė, kepsime šašlykus, atsivešime draugus, svečius. Žinot, kokie tie vyrai.

Jam būtų patikę čia krapštytis, jis buvo labai nagingas.

Vis tempdavo į namus visokius prietaisus, įrankius.

Tau prireiks – sakydavo. Kam? Štai ir prireikė – pati tapau statybininke“, – juokauja moteris.

Pažadino lakštingalos balsas

Po vyro žūties našlė metus į nupirktą malūną nekėlė kojos.

Ji neslepia – viskas jai buvo tas pats. Nusviro rankos. Ji liko su litais, kuriuos tuo metu turėjo piniginėje.

Moteris nieko nežinojo apie vyro reikalus, jo skolininkus, nors tokių, įtarė, buvo nemažai. Ir nė vienas jai skolos neatnešė.

Tarp žmonių sklandė legendos apie paliktus milijonus, o A.Kiesienė tada skaičiavo centus.

Anglijoje studijavo dukra. Kuo mokėti už mokslą?

Grįžti jai į Lietuvą? Bet po studijų užsienyje ji būtų sunkiai pritapusi Mažeikių mokykloje.

„Kaip elgtis, su kuo pasitarti? Nuo ko pradėti vėl gyventi?

Jokios tokio gyvenimo patirties, jokio saugumo, jokios atsparos. Neviltis.

Vieną vakarą sėdžiu pavargusi čia, tarp malūno griuvėsių, ant upės kranto, ir išgirstu lakštingalą. Dieve, aš nebuvau jos girdėjusi daug metų! Ji taip čiulbėjo, tarsi norėdama man ką nors pasakyti.

Taip suspaudė širdį – ką aš darau? Negalima užsisklęsti nuo pasaulio, negalima pasiduoti. Ir aš nusprendžiau – čia bus mano vieta, čia aš gyvensiu“, – temperamentingai pasakoja moteris.

Kai atsargiai klausiu, kaip ji ištvėrė tokią skaudžią lemtį ir kas jai padėjo grįžti į gyvenimą, ji atsako: „Dievas krauna žmogui tiek, kiek jis pajėgia pakelti. Gyvenimas nėra toks baisus, kaip atrodo pirmąją nevilties akimirką.

Jeigu pasiduosiu – išduosiu ir žuvusį vyrą, ir praeitį. Aš norėjau gyventi toliau, kurti. Pagaliau juk man liko dukra, aš džiaugiuosi jos gyvenimu. Darbas, darbas, darbas – jis suteikė man stiprybės“.

Tylus iššūkis smurtui

Šiandien A.Kiesienės visureigis „Mercedes-Benz“ keletą kartų per dieną lekia tarp Mažeikių ir už miesto esančio malūno. Mažeikiškiai žino, kas važinėja šiuo automobiliu, ir pagarbiai nulydi jį akimis. Savo ryžtu moteris pelnė miesto gyventojų simpatijas.

A.Kiesienė tebevažinėja tuo pačiu šeimos visureigiu, kuris jos vyro, sūnaus ir vairuotojo žūties dieną buvo rastas paliktas tuščias Vilniuje. Ji nepakeitė mašinos, kuria jos vyras ankstų liepos 6 dienos rytą į sostinės oro uostą išvyko pasitikti ne tik iš Anglijos parskrendančio sūnaus, bet ir žūties.

Ir tai yra jos tylus iššūkis smurtui. Iššūkis yra ir jos kuriamas gyvenimas.

„Aš juk nieko nemokėjau. Dirbau ramiai inžiniere, rūpinausi vaikais, o vyras dirbo savo svarbius vyriškus darbus. Jei aš ir pačirškėdavau, jis ramiai, kaip tikras žemaitis, mane nuramindavo: „Ne bobų čia reikalas“, – juokiasi A.Kiesienė.

Bet gyvenimas parodė, kad jai teko imtis ir ne „bobų darbų“.

Popierius malūnui rekonstruoti ji rinko pusantrų metų.

Neskubėjo, nes skubėti nebebuvo kur. Kyšių niekam nedavė, nes sako žinanti tik vieną – sąžiningą kelią.

Paminklosaugininkai privertė ją surinkti ir istorinę malūno medžiagą. Iš pradžių moteris ant jų pyko, o šiandien džiaugiasi, žinodama savo naujų namų istoriją.

Kaip paminklas istorijai vejoje dunkso senoji turbina, sukusi malūną 100 metų – nuo 1906-ųjų.

Po rekonstrukcijos malūnas išsaugojo 62 centimetrų storio plytų sienas, kurių neįveikė įvairūs „saunos mėgėjai“.

Tiktai vidaus patalpas į pobūvių sales pertvarkė A.Kiesienės ranka. Čia ji įsileido ir dalelę savo šeimos praeities. Restorano vidų papuošė G.Kiesaus, aistringo medžiotojo, įvairiose pasaulio vietose sumedžiotų žvėrių iškamšomis.

Pirmasis statinys – elektrinė

Prieš malūno verandą, kurioje šnekučiuojamės, tyliai dūzgia elektrinės pastatas ant užtvenktos Ventos.

Moteris didžiuojasi – ši elektrinė yra pirmasis jos gyvenime statinys.

Pajuokauju, kad paprastai žmonės savo gyvenimo statybas pradeda nuo sodo namelio.

„Aš tikrai nieko nenusimaniau apie elektrinės statybą.

Draugė patarė – statyk. Ir aš ėmiausi. Tik žinojau – yra griežti eksploatavimo reikalavimai ir privalu jų laikytis.

Arba reikia daryti gerai, arba nieko nedaryti. Visko mokiausi. Eidavau nuo specialisto prie specialisto ir prašydavau – pamokykit“, – šypsosi elektrinės statytoja.

A.Kiesienė prisipažįsta niekad nebūtų pagalvojusi, kad šis malūnas jai taps mielu darbu, o statybų rūpesčiai pakels iš sielvarto ir privers stotis ant savo kojų.

„Lyg maniškis, nupirkęs jį prieš pat savo dingimą, tai būtų nujautęs. Noriu daugiau būti čia, matyti upę, mišką, pavaikščioti po žolę. Giliai įkvėpti gaivaus oro. Nejaukūs man tušti šeimos namai. Mano vieta – čia“, – sako našlė.

Šeimos namas tapo per didelis

Ne vienas, praeinantis pro prabangiai atrodančius vadinamojo naftininkų kvartalo namus Mažeikių pakraštyje, nesuprastų, kad tie namai – tai tik šalti, nepatogūs ir ankšti „alytnamiai“.

1980 metais šiuose tipiniuose namuose įsikūrė 10 jaunų specialistų, Mažeikių naftos gamyklos šeimų. Jie drauge dirbo, augino vaikus, žaidė tenisą ir švęsdavo šeimų šventes.

„Gediminas čia atvyko 1979-aisiais. Aš pas jį iš Klaipėdos, kur buvau gavusi paskyrimą, – 1980 metais. Susituokėme Darbėnuose, jo tėvų name. Po to apsigyvenome naftininkų kvartale.

Augo vaikai, manasis visą gyvenimą meistravo, lipdė iš visų pusių tą namą lyg kregždžių lizdą. Jis atrodo didelis, bet iš tiesų ir liko nejaukus sovietinės statybos namas“, – negiria savo šeimos būsto A.Kiesienė, nors pati išpuošė želdiniais.

Ji neslepia, kad čia jaučiasi vieniša. Senieji kaimynai išsivažinėjo, atsikėlė kitos kartos žmonės.

„Nepatikėsite, aš jau penkerius metus nebuvau prie jūros. Iš pradžių aš tiesiog nieko nenorėjau, o paskui nuolat buvau paskendusi statybose. Argi tai gyvenimas?“ – pati savęs klausia moteris.

Dukra tyrinėja mafiją

Mūsų pokalbį vis nutraukia telefono skambučiai.

Girdžiu linksmą savo pašnekovės čiauškėjimą su dukra Giedre – jos temperamentingai aptarinėja tuo metu rodytas futbolo rungtynes, kurias aš, pasirodo, sukliudžiau pažiūrėti.

„Mes abi sergam už mažų šalių komandas. Taip džiaugėmės, kai švedams nušluostė nosį Trinidado ir Tobago komanda! Gal jie tėvynėje futbolą basi žaidžia?“ – juokiasi prisiekusi futbolo sirgalė.

Visai neseniai apgynusi politologijos bakalauro laipsnį viename prestižiškiausių Anglijos universitetų, 22 metų Giedrė toliau mokslus tęsia užsienyje.

Likimas jai padovanojo gyvenimą, nes tą lemtingą 2000 metų liepos 6-ąją ji kartu su broliu neišskrido iš Londono į Vilnių.

Bakalauro darbui Giedrė pasirinko temą „Mafija Rytų Europoje“.

„Giedrė moka penkias užsienio kalbas, baigė prestižinį universitetą. Užsienyje parengti politologai nedažni Lietuvoje. Bet, pasirodo, tokio išsilavinimo jaunas žmogus čia nereikalingas.

Niekaip nesisekė jai gauti nemokamo darbo kurioje nors Lietuvos atstovybėje, pasipraktikuoti. Išgirdome patarimą – be pažinčių net nebandykite. Ji studijuoja toliau“, – šykščiai apie likimo jai išsaugotą dukrą pasakoja moteris.

Ir tik iš to, kai ji sako „mes baigėme universitetą“, galiu suprasti, kokie ir motinai, ir dukrai buvo sunkūs netekties metai.

Nemėgsta politikų žaidimų

Kai pokalbis pakrypsta apie politiką, A.Kiesienė vėl užsidega – jai bjaurūs užkulisiniai Lietuvos politikų žaidimai.

„Su mumis jau tiek daug žaidžiama, kad laikas būtų imti save gerbti ir nepasiduoti jų spaudimui. Gaila, bet aš sau matau vieną kelią – atsitolinti nuo politikos, nors tai ir nevalstybiška, ir pavojinga.

Matyt, lietuviams visada reikia generalinio gubernatoriaus, šįsyk jau – iš Briuselio“, – piktinasi moteris, kurios vyrą ir sūnų nusikaltėliai pagrobė karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Lietuvai švenčiant savo Valstybės dieną.

Valstybės, kurioje našlės iki šiol priverstos vežiotis ginklą savigynai.

Patinka medžioklės ritualai

Pašnekovė skambiai nusijuokia, kai aš išpučiu akis išgirdusi, kad ji – aistringa fazanų medžiotoja.

„Kad galėčiau išsaugoti maniškio šautuvus, įstojau į medžiotojų būrelį. Vieną kartą per metus susirenkame į fazanų medžioklę.

Man patinka tas pasiruošimas, apeigos, tradicijos, gaivus rytas, varovų komandos, tas savotiškas medžioklės grožis“, – gyvai apie savo pomėgį pasakoja moteris.

Ji rimtai dėsto išmokusi šautuvu nemosikuoti į kairę ir dešinę, šauti tik į viršų, tiesiai į atskrendantį paukštį, o ne į sujudėjusį krūmą. Per pirmą medžioklę nušovusi net tris paukščius. Negaila jų?

„Kai prisitaikau ir šaunu, apie tai negalvoju. Užvaldo azartas. Bet kai jie nušauti suguldomi ant žemės, paglostau juos ir paprašau – „atleiskit man“, – prisipažįsta.

Prieš banditą ranka nesudrebėtų

Tačiau jei jos automobiliui kelią užblokuotų koks nors piktavalis, ji šautų be pasigailėjimo. Ši trapi, elegantiška moteris po paltu ar mašinoje visada slepia savigynai jai išduotą ginklą.

Bet ir apie tai moteris sugeba kalbėti šypsodamasi: „Jeigu turi ginklą, suprantama, reikia ir šovinių. Užėjau į parduotuvę. „Kokio kalibro?“ – klausia pardavėjas. Ką aš žinau?

Išsitraukiau iš rankinės pudrinę, po to – mobilųjį telefoną ir pagaliau iškrapščiau pistoletą. Pardavėjas tik nusijuokė: „Vargu ar ginklas jums padės“.

A.Kiesienei teko įsigyti ir specialų diržą su dėklu ginklui. „O kur moteris jį gali paslėpti?“ – svarstome abi. Po paltu – dar kaip nors. O kaip po vasarine suknele gilia iškirpte?

O gal slėpti dizainerio specialiai sukurtoje piniginėje prie talijos, kur viduramžiais moterys nešiodavosi užnuodytą durklą?

Ar paprašyti bandito, kaip filmo „Briliantinė ranka“ herojus: „Palauk, aš tuoj į tave šausiu!“

„Jeigu mašiną imtų blokuoti, jeigu šaudytų man į padangas, tada – arba aš, arba jie.

Nepasiduočiau. Šaučiau. Be jokių kalbų, įtikinėjimų. Ir mašinoje ginklą tikrai visada turiu po ranka. O paskui tegul aiškinasi – ar esu ligonė, ar teisi, ar neteisi. Bet aš šaučiau“, – ryžtingai nusiteikusi moteris.

Tą lemtingą dieną, kai jos vyras išvyko į Vilnių pasitikti iš Londono parskridusio sūnaus, savigynai skirtą pistoletą jis buvo palikęs namie. Gal jis būtų išgelbėjęs G.Kiesaus gyvybę.

Praeitimi gyventi neverta

Ramiems Mažeikiams gyvybės įpučia tik naftos įmonė, maitinanti 3000 gyventojų ir jų artimuosius. Be jos miestas liktų tik nyki provincija.

Ar dabar, kai šeimos namas parduotas, dukra išskridusi į pasaulį, A.Kiesienė negalvoja palikti šio jai tokio nelaimingo miesto?

Moteris neslepia – neretai taip pagalvojanti. Per 26 metus ji nelengvai priprato ir prie šio krašto, ir prie visada tylių, ramių žemaičių.

Pirma diena darbe ją išgąsdino – kaip ji susikalbės su žemaičiais? Bet susikalbėjo. Susigyveno su vyro tėvais, gyvenusiais netoliese, Darbėnų miestelyje.

„Gedimino tėvai, visai dar jauni, susipažino Sibire. Mama, visai mergaičiukė, tiesė geležinkelio bėgius. Čia ją tėvas ir pamatė.

Į Lietuvą grįžo jau su trimis vaikais. Tėtis labai mane mylėjo. Nagingas buvo. Netgi žnyples plaukams sukti buvo man padaręs.

Manasis Gediminas turėjo tėvo rankas. O Gedimino mamai – 75-eri. Ji labai tvirta moteris. Ištvėrė sūnaus žūtį, nepalūžo. Ji – iš tokių, iš kurių galima lipdyti paminklą motinai“, – kalba A.Kiesienė, ir dabar nuolat aplankanti vyro tėvus.

Ji sako, kad negalima gyventi praeitimi. Ten liko jaunystės, šeimos draugai, išsikėlę iš Mažeikių.

„Dažnai čia jaučiuosi visai viena. Daug draugų nubyrėjo ir po nelaimės. Vieni gal tiesiog nebeturėjo man ką pasakyti. Gal net nedrįso skambinti. Nemokėjo pareikšti savo užuojautos. Dalis, jei buvo skolingi, gal svarstė – ar aš tai žinau. Nors man būtų užtekę tik atviro pokalbio“, – prisipažįsta A.Kiesienė.

Nesidomi nusikaltėlio pavarde

G.Kiesaus, jo sūnaus Valdo ir vairuotojo A.Galmino nužudymo byloje iki šiol dar nepadėtas taškas. Banditai šaltakraujiškai atėmė tris gyvybes, tikėdamiesi užvaldyti garsaus verslininko, buvusio „Mažeikių naftos“ generalinio direktoriaus turtą.

Šios žmogžudystės organizatorius Algimantas Vertelka, nuteistas kalėti iki gyvos galvos už kitus nusikaltimus, tebestudijuoja bylą. Teismo posėdį pratęsti ketinama liepą.

„Labai norisi, kad viskas greičiau baigtųsi. Tas banditas – kokia ten jo pavardė – ir taip juk sėdi iki gyvos galvos.

Todėl nuosprendis nedaug ką pakeis“, – sako A.Kiesienė.

Moteris net neprisiminė arba bent jau garsiai neištarė nusikaltėlio, kaltinamo organizavus kraupią jos artimųjų žmogžudystę, pavardės. Banditas jai – niekas, tarsi niekad žemėje neegzistavęs padaras.

Iš naujo atsivėrė akys

„Gyvenimas mane užaugino – per tuos šešerius metus aš daug išmokau. Užsigrūdinau.

Buvo laikas liūdėti. Buvo laikas pačiai ieškoti palaikų. Praėjo žiema. Juos palaidojau.

O dabar suvokiau: atėjo laikas gyventi. Aš laiminga, kad gyvenu“, – kalba našlė.

A.Kiesienė nuoširdžiai sako – keista, bet jai ištverti padėjusios rimtos knygos, kurių anksčiau ji nesuprasdavo: „Aš iš naujo ėmiau skaityti Bibliją, ir man lyg atsivėrė akys. Kaip aš galėjau jos nesuprasti? Atsivėrė aiški prasmė, kuriai suvokti reikėjo sukrėtimo.

Yra lemtis, yra likimas. Aš tuo tikiu.

Gyvenime nieko nėra atsitiktinio. Ir mano šeimai, matyt, reikėjo tos nelaimės. Tik dar nežinau jos prasmės“.

Kai baigėme kalbėtis, nuo Ventos jau kilo vakaro rūkas. Stulpinų malūne netilo svečių klegesys.

Pašnekovė atsisveikino, sėdo prie savo visureigio vairo ir spustelėjo taip, kad aš ją tiek ir temačiau. Skubos priežastis paprasta – netrukus turėjo prasidėti pasaulio futbolo čempionato rungtynių transliacija.

2000 metai

Liepos 6-oji. 7 val. 30 min. 45 metų Gediminas Kiesus ir jo vairuotojas, 39 metų Alfonsas Galminas, automobiliu „Mercedes-Benz ML 320“ išvyko į Vilnių. Pakeliui verslo reikalais G.Kiesus užsuko į Kauną ir dar kelias vietas. Po pusiaudienio jis jau buvo sostinėje.

20 val. Vaizdo kameros užfiksavo G.Kiesų, oro uoste laukiantį sūnaus Valdo. Ten jis atsitiktinai susitiko dukters pasitikti atvykusį ekspremjerą Adolfą Šleževičių. Jie pasidalijo nuomonėmis apie bendrą šalies situaciją, pasikeitė telefono numeriais. A.Šleževičius nepastebėjo, kad G.Kiesus būtų sunerimęs ar kad jį sektų kokie nors asmenys.

Tarp 20 val. ir 20 val. 20 min. G.Kiesus susitiko su sūnumi Valdu ir netrukus išvažiavo iš oro uosto. Tuo metu verslininkas dar paskambino Mažeikiuose likusiai žmonai Alvyrai ir pasakė rengiąsis važiuoti namo.

Prieš 22 val. kai kurie liudytojai G.Kiesų atpažino parduotuvėje „Maxima“ sostinės Mindaugo gatvėje. Verslininkas pirko maisto produktų. Toliau G.Kiesaus ir jo bendrakeleivių pėdsakai dingo. Jų mobiliojo ryšio telefonai buvo išjungti.

Liepos 7-oji. G.Kiesaus visureigis po vidurnakčio buvo pastatytas prie vieno Vilniaus Laisvės prospekto namo, automobilių aikštelėje. Liudytojų teigimu, juo atvažiavęs kažkoks jaunuolis ramiai išlipo, automobilį užrakino ir nuėjo.

Tą pačią dieną paaiškėjo, jog iš Kiesų banko sąskaitų kortelėmis paimtos didelės sumos pinigų.

Liepos 21-oji. Nidoje sulaikytas panevėžietis „tulpinių“ grupuotės narys 39 metų Algimantas Vertelka, pareigūnų laikomas pagrindiniu įtariamuoju Kiesų dingimo byloje.

Pas sulaikytąjį rasta 0,645 gramo heroino. A.Vertelka buvo suimtas, jam pareikšti kaltinimai tik dėl narkotikų laikymo. Suimtasis savo kaltę dėl Kiesų nužudymo neigė.

Liepos 25-oji. Policijos pareigūnai paskelbė keturių įtariamųjų dėl Kiesų dingimo ir turto prievartavimo paiešką.

Šiuo nusikaltimu įtariami su „tulpinių“ grupuote siejami panevėžiečiai 32 metų Audrius Andrušaitis, 26 metų Giedrius Liubartas, 35 metų Romualdas Čeponis ir 27 metų Egidijus Bučys.

Rugsėjo 6-oji. Vienas besislapstantis įtariamasis – A.Andrušaitis parašė laišką prezidentui Valdui Adamkui. Jame panevėžietis teigia jokių nusikaltimų nedaręs ir jokiai nusikalstamai grupuotei nepriklausąs.

Lapkričio 14-oji. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas A.Vertelką nuteisė už neteisėtą narkotikų laikymą.

Jam buvo skirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant. „Tulpinis“ iš teismo salės paleistas.

Vėliau šis nuosprendis buvo panaikintas ir A.Vertelka išteisintas.

2001 metai

Gegužės 19-oji. Policijos pareigūnams Panevėžio rajone bandant sulaikyti vieną įtariamųjų dėl Kiesų dingimo – R.Čeponį, jis buvo nušautas.

Lapkričio 23-ioji. Panevėžio rajone buvo atkasti trijų vyrų be galvos kūnai. Tuomet buvo spėjama, kad tai – Kiesų ir jų vairuotojo palaikai.

Tą pačią dieną dėl šių žmogžudysčių sulaikyti A.Vertelka ir 35 metų „tulpinis“ Virginijus Baltušis.

Vėliau pareigūnai surado užkastus ir šio nusikaltimo bendrininkų nužudytų G.Liubarto, E.Bučio, A.Lebedevo ir 26 metų Ramūno Narbuto kūnus.

2002 metai

Sausio 8-oji. Panevėžyje išsinuomotame bute sulaikytas besislapstantis paskutinis ieškomas šios bylos įtariamasis – A.Andrušaitis.

2006 metai

Gegužės 12-oji. Vilniaus apygardos teisme įvyko pirmasis posėdis Kiesų nužudymo byloje.

Kaltinamieji pareiškė, jog jiems nebuvo laiko susipažinti su visais 62 baudžiamosios bylos tomais. Kaltinamųjų prašymas buvo patenkintas.

Birželio 28-oji. Teisme kaltinamasis A.Vertelka atsisakė jam valstybės skirtos advokatės, pasakęs, jog nesutampa jo ir gynėjos pozicijos.

Teismo posėdis atidėtas iki liepos 10-osios.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.