Profesorius Donatas Katkus įsitikinęs, kad ir įsisiūbavus vasarai verta likti sostinėje. Nuostabioje ir vėsioje Šv. Kotrynos bažnyčioje iki rugpjūčio 28-osios vyks Kristupo festivalis, čia eksponuojami įspūdingi paveikslai.
Likus dienai iki Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje nuaidėjusios fanfaros paskelbė XII tarptautinio Kristupo vasaros festivalio pradžią ir tą vakarą prasidėjusį 9-ąjį operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje”. Pastarasis, skirtas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro steigimo 20-mečiui ir Liaudies operos 50-mečiui, ne tik visu mėnesiu anksčiau pradėjo savo renginius, bet ir pirmąkart atkeliavo į sostinę. Pasak teatro vadovės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės, tai ypač didelė prabanga ir atsakomybė. Tačiau jaudinosi ne tik svečiai, bet ir vilniečiai, kartu parengę Igorio Stravinskio operos-oratorijos „Karalius Edipas” pastatymą.
Vakaro emocijas dar labiau kaitino dviejų didžiulių profesoriaus Giedriaus Kazimierėno istorinių drobių pristatymas.
Stebuklai
„Tik Donatas Katkus sugeba daryti tokius stebuklus – sujungti Vilniaus ir Klaipėdos festivalius, tarsi mūsų nė neskirtų trys šimtai kilometrų”, – pažymi Žigaitytė-Nekrošienė. Tačiau bene didžiausias vakaro stebukladaris – Klaipėdos muzikinio teatro dirigentas Vladimiras Konstantinovas, po 10 metų naujam gyvenimui prikėlęs Stravinskio operą-oratoriją „Karalius Edipas” pagal to paties pavadinimo Sofoklio tragediją. Konstantinovas ryžosi imtis techniškai ir emociškai sudėtingo kūrinio kartu su teatro simfoniniu orkestru, choro „Vilnius” vyrų grupe, solistais Dalia Kužmarskytė, Algirdu Janutu, Artūru Kozlovskiu, Vytautu Kliukinsku, Viačeslavu Tarasovu. Pastatymą režisavo Eligijus Domarkas.
Pirmąkart Šv. Kotrynos bažnyčioje pasirodęs toks didelis kolektyvas – simfoninis orkestras, choras ir solistai – privertė pakoreguoti erdves: Tebų miesto ir Edipo tragedija vyko ne įprastoje scenoje prie altoriaus, o priešingoje pusėje, po vargonais. Tai dar labiau sustiprino įspūdį, nes balkono žiūrovai, tarsi tapę Tebų miestelėnais, stebėjo tragedijos vyksmą. Emocijas aštrino ir raudona šviesa nutvieksti skliautai, iš kurių oriai išplaukdavo įstabiais Henriko Cipario kostiumais (jis ir scenografas) vilkintys dainininkai. Visi dainavo lotyniškai, kaip pageidavo kompozitorius, tremtyje sukūręs „Karalių Edipą”. Tačiau žiūrovai kuo puikiausiai viską suprato, nes skaitovas Šarūnas Juškevičius lietuviškai komentavo veiksmą.
Istorijos dvelksmas
Prieš trejus metus Valdovų rūmų paramos fondo konkurse „Lietuvos istorija tapyboje” Giedriaus Kazimierėno eskizai „Mindaugo karūnavimas” ir „Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimas” pelnė apdovanojimą. Kūriniai jau baigti, Stasio Juškos galerijos direktorius Donatas Juška pristatė juos per Kristupo festivalio atidarymą. Šias milžiniškas (2,5×3 metrų) drobes matys apsilankiusieji Šv. Kotrynos bažnyčioje per festivalio koncertus.
Kodėl menininkas, Dailės akademijos docentas, anksčiau nekūręs paveikslų istorine tema, atsigręžė į praeitį?
„Daug dirbau aštriomis socialinėmis temomis, vėliau susidomėjau kultūrų sąsajomis. Jas gvildenau Graikijos, Italijos, Ispanijos cikluose, – pasakoja tapytojas. – Tačiau ėmė graužti sąžinė, kad esu nuošaly nuo savo krašto, mūsų istorijos. Beje, ne iškart įsidrąsinau imdamasis šių atsakingų temų. Diptikas – tarsi mano pareiga Lietuvai, kurią pagaliau atlikau.”
Įdomiausias menininkui periodas
Sumanymas paskatino daug skaityti, tyrinėti archyvų dokumentus. Kazimierėnas prisipažįsta, kad jam Mindaugo krikštas ir karūnavimas – įdomiausias Lietuvos istorijos periodas. „Du šimtus metų vyko Lietuvos pagonių civilizacijos kova su užkariautojais, nešusiais Vakarų civilizaciją ir krikštą, – sako Kazimierėnas. – Mindaugas ieškojo būdų apsaugoti Lietuvą nuo antpuolių, tikėjosi, jog krikštas atims kryžiuočiams pretekstą pulti Lietuvą… Tai buvo skausmingas virsmas, kai viena epocha keitė kitą. Beje, situacija labai panaši į mūsų dienas, kai kankina nežinia dėl Europos Sąjungos. Juk jaučiamės kaip tie lietuviai, kuriuos vos ne jėga krikštija karalius. O kad žmonės neišsibėgiotų, dar ir drobinius marškinius jiems padovanojantis…”
Dramatiška ir kito paveikslo tema. „Pirmasis Statutas įtvirtino karaliaus valdžią Lietuvoje, kiti du – įteisino bajorų valdžios įsigalėjimą. Tai buvo laikotarpis, kai sužydėjo Renesansas, o kartu valstybė artėjo į dramatišką jungtį su Lenkija”, – primena dailininkas. Visa tai apibendrinta paveiksle, kurio centre – Žygimantas Senasis su žmona Bona Sforca, Žygimantas Augustas. Čia pat – Albertas Goštautas, Radvilos, kitos to meto asmenybės. Yra ir alegorinių figūrų, ir LDK žemių herbų.
Per trejus metus baigęs dideles ir įspūdingas drobes, tapytojas prasitaria, kad norėtų sukurti dar vieną paveikslą – Vytauto Didžiojo sesers Ringailės dukters jungtuves su austrų hercogu. Norėtų pavaizduoti įspūdingą šventę, kurioje dalyvavo ir Lietuvos valdovai, ir visi Europos karaliai.