Dramaturgas Pjeras Kornelis (Pierre Corneille) vadinamas prancūzų tragedijos tėvu.
Prokuroro tarnyba nedomino
P. Kornelis gimė 1606 metais Ruane, mirė Paryžiuje 1684 m. Jis buvo valdininko sūnus, vaikystę praleido kaime. Mokėsi jėzuitų mokykloje. Vėliau studijavo teisę ir gavo prokuroro vietą, tiesa, šia tarnyba jis domėjosi itin mažai.
Pirmoji P. Kornelio pjesė – komedija „Melite” – sulaukė kritikų priekaištų dėl pernelyg paprasto siužeto ir per daug tikroviškos kalbos. Tačiau vėliau parašytos komedijos pelnė P. Korneliui kardinolo Rišeljė palankumą bei vietą visuomenėje.
Nuo 1635 m. P. Kornelis ėmė rašyti tragedijas. Pirmiems, silpniems bandymams priklauso „Medėja”. Vėliau, įkvėptas ispanų teatro, parašė sudėtingą farsą apie ispanų matadorą „Komedijos iliuzija”.
1636 metų pabaigoje parašyta P. Kornelio tragedija „Sidas” iškart buvo pripažinta šedevru ir atvertė naują prancūzų teatro istorijos puslapį. Gimė net patarlė: „Nuostabus lyg Sidas”.
Paryžius ir visa Prancūzija žvelgė į šį spektaklį susižavėjusiomis akimis netgi po to, kai Paryžiaus akademija „nuteisė” šią tragediją: kritikos autorius Šaplenas vadino tragedijos siužetą nesėkmingu, kulminaciją – nepatenkinama, o stilių – savigarbos praradimu.
P. Kornelio kūrybos apogėjus – pjesės „Horacijus”, „Cina”. Jos buvo parašytos 1640 metais.
Tuo pačiu pačiu metu rašytojas vedė Mariją de Lampreri ir įsiliejo į aukštuomenės gyvenimą. Viena po kitos pasirodė jo nuostabios komedijos ir silpnokos tragedijos „Pompėja”, „Heraklis” ir kt.
1647 metais P. Kornelis buvo išrinktas prancūzų akademijos nariu. Po to pasirodžiusios jo pjesės „Andromeda”, „Donas Sančas d’Aragonas” priklauso silpniausiems jo kūriniams.
Atitrūko nuo teatro
Nuo 1651 metų P. Kornelis pasidavė savo draugų jėzuitų įtakai, kurie stengėsi atitraukti savo buvusį auklėtinį nuo teatro.
Dramaturgas ėmė rašyti religinę poeziją, lyg norėdamas išpirkti kaltę dėl ankstesnės savo pasaulietiškos kūrybos. Netrukus jis išspausdino eilėraščių rinkinį „Jėzaus Kristaus sekimas”, kuris turėjo neįtikėtiną pasisekimą ir per dvidešimt metų išleistas 130 kartų.
Teatrui P. Kornelis dar parašė pjeses „Edipas”, „Atila”, „Pulcherija” ir kt., tačiau šie senstančio dramaturgo kūriniai neturėjo pasisekimo.
Paskutinius gyvenimo metus P. Kornelis praleido vienatvėje ir skurde. Tik jo draugo Bualo dėka dramaturgui buvo paskirta nedidelė pensija.
P. Kornelio reikšmė prancūzų teatre didelė – jis sukūrė nacionalinę tragediją. Iki P. Kornelio teatras vergiškai pakluso antikinės dramos tradicijoms. Ir net talentingi dramaturgo amžininkai nesugebėjo peržengti sąlygiškumo ribų, pavertusių tragediją į sausą, negyvą deklamaciją.
P. Kornelis pirmasis pagyvino prancūzų dramą, įpynęs į ją ispanišką aistrą ir dinamiką. Jis atnaujino klasikinės dramos tradicijas žmogiškomis aistromis.
P. Kornelis aprašo idealią žmoniją, nepalenkiamos valios žmones, realistinius tragiškus konfliktus. Galingas, plastiškas, išraiškingas jo rašymo stilius skyrėsi nuo kitų. Mokėjimas viena fraze pavaizduoti žmogaus sielą – P. Kornelio išskirtinumas.