Birželio 30 dieną Baroti galerijoje žinomas klaipėdietis tapytojas Arvydas Karvelis pristatė ne tik šiais metais Danijoje sukurtus tapybos kūrinius, bet ir mįslingus objektus iš akmens.
Sako, likimas arba menininko biografija – lemiama šedevrų atsiradimo aplinkybė.
Neužsiimu autobiografijos kūrimu. Esu bjauraus charakterio, man įvaizdžio nereikia. Jei klausi apie klajones po pasaulį, tai Danijoj aš daugiau dulkėse sėdžiu, dirbu masinės kičo produkcijos fabrike.
Geri pinigai?
Taip, dėl pinigų, ir nereik žiūrėt taip rimtai, atseit jie man reikalingi vien tam, kad vystyčiau kūrybinį instinktą. Pastangų tam nereikia, man kūryba yra žaidimas.
Visi menininkai taip sako, lyg žaistų kaladėlėmis ar statytų smėlio pilis. Bet tai turbūt netiesa, tokius darbus padaryti nėra paprasta.
Buvau truputį susinervinęs, kai visa tai ėmė panašėt į darbą. Bet turėjau pabaigt, ką pradėjęs. Akmuo yra lėta medžiaga, aš labiau mėgstu improvizuot, tad būta abejonių, kad per daug užsiplėšiau. Ar jau kas rašė, kad pakeičiau amplua? Sakau, dirbu akmens fabrike ir pasinaudojau galimybe, jei dirbčiau pas kalvį, kalčiau geležį.
Matai menamos erotikos, prasmių? Plepalai dailėje kaip tekstas dainoj – nelabai svarbu, ką darau, neišversi į verbalinę kalbą. Kritikai išpučia burbulą, prišneka kvailysčių, smagiausia, kai ir jie nelabai ką turi pasakyt. O jeigu autorius daug kalba, jam kažkas negerai; jis arba giriasi, arba ginasi.
Užsieniečių pasiklausius, kūryba – nepakeliama būties lengvybė, o mūsiškiui dailininkui – kone Kafkos procesas.
Čia yra šiek tiek vaidybos; kai kurie menininkai yra rimtaveidžiai ir nori išlaikyt tą aurą, įvaizdį. Tai patogu, nes kelia kainą ir vertę. O pasakai, kad žaidi – sugadini visą reikalą. Menas yra verslas, tai kodėl nepasakius, kad sunkiai dirbi. Ir kunigui bažnyčioj sunku.
Kas yra tikras menas? Jis neįpareigoja, pats yra nepriklausomas. Menas yra ta trapi žolytė, prasimušusi tarp akmenų, jei tu sugebi matyti, nereikia jokių galerijų. Menas yra visur aplink, tapatus tikrovei dalykas. Esu skaitęs, kad menininkas yra Dievo brolis, – juokiasi.
Tamstos objektuose dominuoja šaukštai ir monetos. Esi gurmanas ir numizmatas?
Šaukštas savaime yra simbolis labai daug ko, apie jį gali marias prišnekėti. Nuvalkiotas, nuvalgytas, banalus. Man patinka paradoksas, kad šaukštas viešas ir kartu intymus dalykėlis, dedamas į burną. Forma į spermatozoidą panašus, šaukštu galima per kaktą dėt, šaukštais muziką groja. Iš civilizacijos jis, ne iš gamtos. Blogas tas šaukštelis, kuris nenori tapti samčiu.
Maniškiai dar nevartoti, į burnas nekaišioti. Pradžioj apie koncepciją galvojau, bet supratau – ne man tai, realizavau tik kelias idėjas. Monetų turėjau, esu jas rinkęs, čia buvo dublikatai, jas klijuodavau ant tapybos, be to, kolegos danai pradėjo nešti savo atlikusius daiktus.
Kiti skulptoriai koketuoja, kad akmuo paslankiai pasiduoda kaip prostitutė, lengva jį įveikti.
Akmuo turi kaprizų, nemėgsta, kai pradedi greit dirbti, jis pradeda skilti, dužti. Lėtina procesą, bet jei geri įrankiai, tampa minkštas. Tą patį gali daryti penkerius metus ir per dvi valandas, taikydamas naujausias technologijas.
Buvo apokaliptinio niūrumo Tavo tapybos darbų, kuriuos ironiškai pavadindavai „Snarglių kalnu”. Šioj parodoj irgi yra „Tįsalas”, „Nagai” ir panašių įvardijimų.
Aš nemanau, kad grožis yra būtinas mene. Jis gali būti, jis pageidaujamas, bet gali priimti ir kitokį. Ar laikausi grožio kanonų?
Esu mokytas dermės, proporcijų ir taip toliau, yra rėmai, bet norisi juos plėsti ir laužyti. Pataikauti publikai nelabai išeina, bet mano bėda, kad aš mokytas dizaino, tai yra įtikti. Bet man norisi priešingo rezultato. Tam yra bohema.
Kas skiria menininką genijų nuo šarlatano?
Iš tiesų sunku atskirti. Lengva apsimesti, pažinojau ne vieną ir ne tris tokius menininkų bendruomenėje. Šarlatanai labai pelningi, tai pirmas kriterijus.
Aš pats atsakingas prieš save, dėl to einu į darbą, kad man nereikėtų išgyventi, kaip tą kūrybą parduot. Šiaip čia esu dėl to, kad pasiilgstu Baroti galerijos kiemo, visų tų žmonių, kurie susirenka per atidarymus.
Kas Tave įkrauna, jau sakei: tabakas, kava, alkoholis. Ir moterys?
Ne, jos pavydi, kai tu esi užsiėmęs, ir pradeda trukdyti. Išderina. Ten, Danijoj, jos mažesnės, storesnės ir feminizmo tradicija seniai ten įsišaknijus.
Neduos tau krepšio panešti, paduot rankos išlipant iš traukinio. Jos ten labai lygiateisės, labai daug jų dirba vadovaujančiuose postuose, valdymo aparate, politikos viršūnėje.
Lesbietės populiarios, nesislepiančios. Į mažumas niekas ten nebekreipia dėmesio, Danija – graži demokratinė šalis.
Bet moterys negali drožti akmens lygiai su vyrais. Man patinka danų rašytojai – lėti ir perregimi, kartais – sukrečiamai įžvalgūs ir žiaurūs. Danų kalbos neišmokau, buvau daugmaž Dievo brolis nebylys, tuolab kad dirbu vienas, visą dieną dulkėse, su kauke, – juokiasi. Turiu ten keletą draugų, ir tie patys – lietuviai.
Ar danai rado tavy ką nors, ko patys neturi?
Iš pradžių nuvažiavęs turėjau iliuzijų eit į galeriją su nuotraukytėm, pasisiūlyt, gal parodą padaryt. Ten yra lygiai tas pats, kaip ir čia – „savi”, eilės, maža korupcija.
Sako: „Labai gražūs darbai, okey, mes pagalvosim. Ateikit kitąmet”. Čia irgi nesu pranašas ir neturiu šlovės auros, tik draugauju su Baročiais.
Ko pageidauja turtingi užsakovai?
„Padaryk man panašų, tik apvalesnį. Labiau erotišką, ir iš kito akmens”. Esu išdrožęs nešvankiai dideles krūtis, fabriko darbininkai labai džiaugėsi. Jiems menas teikia pasitenkinimą. Jiems labai buvo keista ir patiko mano stalai, stiliaus a la Melnragė.
Ar kada stovėjai ant bedugnės krašto, vaikščiojai skustuvo ašmenimis, buvo išgyvenimų, nustelbusių kasdienybę ir inspiravusių kūrybą?
Kad tų romantikų nebuvo. Svarbiausi prisiminimai yra linksmi, boheminiai. Kai dar buvo „Bohema”, tai ten visi buvo ant krašto, pajuodėlių kompanija, bet – linksmų, spontaniškų. Verkė, bet nosies nenukabino, čia kiek išbandymų daugelis turėjo! Dabar tie įspūdžiai, jausmingumas nusėdę, išsivadėję, todėl ir dirbu fabrike.
Su metais pasidarai tingesnis, išlepęs, vertini futbolą, šilumą ir malonini gomurį skaniu maistu. Žinai, kad neverta blaškytis, išsišvaistyti, išsekti fiziškai, pasitaupai kitiems dalykams. Laikas lėtesnis, tu nebesi taip stipriai išalkęs, ištroškęs, žinai, kad niekur niekas nedings.
Ką daryt, kad dvasia nevirstų medūza?
Gali skaityt knygas, užpildyt išsilavinimo spragas. Nuobodžiau, bet su tuo susitaikai. Gali ramiai vaikščiot gatvėmis, užuot lakstęs iš baro į barą.
Nori anekdoto? Ne spaudai, ne visai apie menininkus. Senas jautis, bandos vadas, ir teliukas stovi ant kalvos, žiūri į apačioj besiganančias karves. Teliukas trypia: „Varom, paimsim tą, gal dar aną”, ir visą vakarą šokinėja. Senis sako: „Palauk, mes lėtai nusileisim – patvarkysim visą bandą”…
Yra skirtumas tarp pradedančio talentingo menininko – veržlus, šviežias kraujas, jie stebina, gražu ir linksma. Bet ateina laikas, supranti, kad negali visą gyvenimą lakstyti.
Kas toliau?
Nieko neplanuoju. Jaučiuosi kaip Ikaras. Sakoma, kai žmogus planuoja, Dievas juokiasi… Ar aš panašus į žmogų, kuris galvoja? Man atostogos!