Jau matėme parodų iš lietuvių tremties ir kalinimo vietų, kai kurie net dalyvavo ekspedicijose į tuos tolimus kraštus. Susidarytą vaizdą netikėtai papildo fotografijų paroda „Tremtinių keliai”.
Lietuvos technikos bibliotekoje iki liepos 7-osios veiks fotografijų paroda „Tremtinių keliai”, kurioje pristatomos vilniečio Rimvydo Racėno ir Igarkos (Krasnojarsko kraštas, Rusija) fotografo Leonido Reznikovo nuotraukos.
Sugrįžimai
Parodą parengęs Racėnas – buvęs Komijos tremtinys, inžinierius mechanikas (dabar jau pensininkas), daug laiko ir energijos skiria lietuvių tremties ir kalinimo vietų tyrinėjimams. Jis ne tik dalyvavo ar pats vadovavo ekspedicijoms į tuos kraštus, bet ir daug nuveikė vietos gyventojus įtraukdamas į lietuvių kapinių priežiūrą. Racėnas išleido knygas „Komių žemėje” (1995 m.), „Rešotų aidai” (1997 m.), „Paminklai Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietose” (2005 m.). O štai rinkinį „Ešelonų broliai” (jame – apie 100 p. Racėno rašinys „Lietuvą palikom Vakaruose”), Lietuvoje pasirodžiusį 1991-aisiais, šiemet rusų kalba žada išleisti ir Komijos sostinės Syktyvkaro leidykla.
Žmonės ir paminklai
Parodą „Tremtinių keliai” Racėnas sudarė iš trijų dalių.
Vienoje – fotografijos iš didžiulių Igarkos kapinių, vietos žmonių vadinamų „litovskoje kladbišče”, kur buvo palaidota daugiau kaip 560 žmonių iš Lietuvos. Čia ir tremtinės, 75-metės Leonoros Vaičekauskaitės iš Raseinių rajono Balsių kaimo nuotrauka, jos gausios šeimos trumpa istorija. Tai tik vienas iš daugiau kaip 5500 Lietuvos žmonių, 1948-aisiais nutremtų į Igarką, gyvenimų.
Tarsi atskira dalis – paminklai iš 1940-1958 metų Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietų Komijoje, Krasnojarsko ir Altajaus kraštų, Tadžikijos, Jakutijos, Buriatijos, Kolymos ar Kazachstano. Visų paminklų fotografijos yra ir Racėno knygoje, parodoje – iki šiol nematytas paminklas lietuvos žydams tremtiniams Lenos deltoje.
„Mirties kelias”
Taip vadinamas geležinkelis, kurį įsakė tiesti Stalinas, labai įsiutęs, kad 1942 metais į Šiaurės lediniuotojo vandenyno teritoriją įsibrovė vokiečių kreiseris. Stalinui sumanius Obės įlankoje statyti karo bazę, 1947 metais nuo Pečioros geležinkelio stotelės pradėta tiesti geležinkelio atšaka Obės link. Paaiškėjus, kad įlanka sekli ir trukdo amžinas įšalas, buvo įsakyta karo bazę statyti prie Jenisejaus. Tundros pelkėse prasidėjo avantiūra – geležinkelio tiesimas išilgai Šiaurės speigračio. Darbų trasoje kas 15-20 kilometrų įrengtos kalinių stovyklos (iš viso 70-80); manoma, kad jose buvo 40-60 tūkst. kalinių. Tarp jų – ir lietuvės kalinės: apie tai Stefanija Ladigienė pasakoja savo atsiminimų knygoje „Esame”. Nutiesta apie 700 kilometrų (turėjo būti 1300 km), o kai Stalinas mirė, darbus nutraukė. Viskas, kas pastatyta, net garvežiai ar drezinos buvo palikti likimo valiai.
Nuotraukų likimas
„Neseniai iš Igarkos kraštotyros ir amžinojo įšalo tyrimų muziejaus gavau laišką – darbuotoja guodėsi, kad kažkas net surūdijusį garvežį sraigtasparniu sugebėjo pavogti, – pasakojo Racėnas. – Kai šį istorinį palikimą ėmė gvelbti, vietos valdžia ir muziejininkai tarsi susirūpino, tačiau pokario geležinkelis ir jį stačiusiųjų kalinių stovyklos neišvengiamai nyksta”.
Racėnas pasakojo, kad prieš šešerius metus Igarkos muziejuje pamatė Reznikovo nuotraukas, padarytas praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį: garvežys ir trūnijantis tiltas; rūdijantys bėgiai ir baržos, plukdžiusios kalinius per Jenisejų; kalinių barakai, karceris, garbės lenta ir sargybos šunų būda…
Racėnui pavyko įsigyti unikalias fotografijas, tačiau net šešerių metų prireikė, kol rado galimybę žiūrovams pristatyti 25 sukrečiančias nuotraukas. „Daug kur siūliau eksponuoti, tačiau tik Lietuvos technikos muziejus susidomėjo, – prisiminė Racėnas. – Matyt, todėl, kad nuotraukose yra technikos: garvežių, drezinų… Apmaudu, kad ir viso nuotraukų ciklo nėra kam padovanoti…”