Nesirengiu analizuoti Vilniaus universiteto absolvento poelgio, kuris jau sukėlė rezonansą akademinėje Lietuvoje.
Aukštojo mokslo baigimo diplomo sudeginimas yra drastiškas veiksmas, už kurio gali slypėti patys įvairiausi motyvai ir žmogiškos dramos bei krizės.
Paprastai tokie simboliniai gestai turi savo priežastis – norą kažkam kažką įrodyti arba į protestą suvesti visą savo skausmingą patirtį, aplinkoje, su kuria įvyko gilus konfliktas.
Kad ir kaip būtų, šiuo atveju daug ko nežinau, todėl nei teisiu, nei analizuoju tą jauno žmogaus poelgį. Bet žinau, kad neprotingiausia, ką mes galime daryti tokioje situacijoje, – tai pulti smerkti, kriminalizuoti ar net klinikalizuoti šį atvejį.
O mėginimų klinikalizuoti jį būta jau pirmuosiuose akademinių pareigūnų komentaruose – visai kaip sovietmečiu, kai su sistema nesutinkantis žmogus būdavo iškart vaizduojamas kaip psichikos ligonis. Protestuojančio studento laikymas psichiškai neadekvačiu yra giliai amoralus gestas, nedarantis garbės mūsų akademinei sferai.
Mokymasis – už pažymį
Ar nevertėtų mums, akademiniams žmonėms, geriau paklausti pačių savęs – ar mūsų studentai yra laimingi? Ar pastaraisiais metais matėme daug laime spinduliuojančių ir gyvenimo džiaugsmo kupinų studentų, kurie universitete patirtų gražiausias savo gyvenimo akimirkas? Ne susigūžusių, bijančių gauti žemesnį įvertinimą, nedrįstančių kreiptis į profesorių ar docentą, o laimingų ir nebijančių tai parodyti savo aplinkai?
Ne siekiančių patikti dėstytojams, įsiteikti administracijai, ne norinčių susipažinti su ministerijų klerkais ir padaryti greitą karjerą, t.y. greičiau pabėgti nuo studijų proceso, o, priešingai, svajojančių, kaip būtų galima pratęsti pačias studijas kaip prasmingą veiklą, užuot šokus strimgalviais prie jų galimų rezultatų?
Ar dažnas atvejis Lietuvoje yra studentai, nepriklausantys studentų aristokratijai (studentų atstovybėms, privilegijuotoms šeimoms, politinių partijų „kadetams”), kurie mėgautųsi pačiomis studijomis, diskusijomis, knygų skaitymu ir akademiniu rašymu?
Ar daug matėme studentų, kuriuos liūdintų ne žemesnis egzamino įvertinimas, o kūrybinio projekto ar pati studijų pabaiga? Kitaip tariant, ar daug matėme jaunų žmonių, kurie svajotų apie studijų ištęsimą, o ne apie sertifikatą ar diplomą?
Laimei, tokių studentų esama. Bet jie yra akivaizdi mažuma. Dauguma Lietuvos studentų nori greičiau tapti suaugusiais ir pabėgti nuo jaunystės. Mūsų socialinė tikrovė neleidžia nors kiek ilgiau pabūti vaikiškam arba jaunam. Geriau joje iškart gimti vidutinio amžiaus.
Ar liko jaunų žmonių?
Bene simptomiškiausia, kad tokia socialinė tikrovė neleidžia atsirasti jaunam maištaujančiam inteligentui. Neretai kyla įspūdis, kad esame saujelės žilų kitamanių ir jaunų konformistų bei karjeristų visuomenė.
Mes neturime protestuojančio ir kontroliuojančių struktūrų nebijančio intelektualaus jaunimo. Mūsų jaunimas arba emigruoja (neretai tai pralaimėjimo ženklas), arba atkakliai siekia kaip galima greičiau įsijungti į kietą suaugusiųjų tikrovę.
Mūsų socialinė tikrovė neleidžia jaunimui sukurti alternatyvų tai socialinei ir moralinei tvarkai, kuri jau studijų metais yra pateikiama kaip vienintelė ir neginčijama. Jauni žmonės čia netrunka tapti tokiais pat instrumentalistais ir jokių sentimentų neturinčiais pragmatikais, kokie yra juos supantys suaugę mūsų laikų herojai.
XIX amžiaus rusų filosofas Piotras Čaadajevas, po savo filosofinių laiškų publikavimo brutaliai nutildytas Rusijos caro Nikolajaus I cenzūros, paskelbtas pamišėliu ir kasdien lankytas gydytojo, kartą sėdėjo draugijoje. Joje Visarionas Belinskis ir kiti maištingi inteligentai ginčijosi dėl jaunų žmonių situacijos Rusijoje. P.Čaadajevas ilgai tylėjo, o po to tik paklausė: „Nejaugi jūs manote, kad Rusijoje dar liko jaunų žmonių?”
Vis dažniau man norisi šito paklausti apie Lietuvą.
Pamenate Hamelno miesto žiurkininką (veikiausiai užsimaskavusį šėtoną) iš viduramžių vokiečių legendos? Jis užburtos fleitos melodija išviliojo iš miesto gausybę jį užplūdusių žiurkių ir jas prigirdė upėje, bet vėliau, negavęs žadėto atlygio, tos pačios fleitos melodija iš miesto išviliojo visus vaikus, palikdamas Hamelną išmirimui.
Tai įspūdinga alegorija. Už savo klystkelius visuomenė sumoka jaunų žmonių praradimu. Kas yra mūsų Hamelno žiurkininkas? Globalizacija? Europos Sąjunga? Ar mes patys su savo ekonomine-politine ir akademine nomenklatūra ir nemeile jauniems žmonėms?
Iliuzijų verpetuose
Netikiu, kad integracija į ES ir Vakarų Europos universitetų įtaka bei patirtis savaime pakeis studentų būsenas Lietuvos universitetuose. Juk dėstytojai ir studentai netaps akademiniais bičiuliais vien todėl, kad sužinos, jog taip elgiamasi kitur. Tai iliuzija.
Kita vertus, šiuo požiūriu geriau pasikliauti JAV, o ne Europos universitetų patirtimi. Europos universitetai yra gerokai biurokratiškesni nei JAV, juose profesoriai nuo studentų yra labiau nutolę nei amerikiečių universitetuose.
Geriausiuose JAV koledžuose ir universitetuose profesoriai yra visų pirma dėstytojai, akademinės kūrybos ir pedagoginio darbo meistrai, kuriems sistema sukuria puikias darbo sąlygas, bet sykiu išsunkia kaip dėstytojus ir akademinius kūrėjus, užuot vertusi dirbti techninį darbą ir rašyti nesibaigiančias ataskaitas bei projektus. Gerame ir save gerbiančiame universitete tai yra techninio personalo darbas.
O mūsų universitetuose dėstytojai yra nualinti nesaugumo, netikrumo, kone kasdien besi-keičiančių taisyklių ir fiktyvių reformų. Ar jie laimingi dirbdami savo darbą?
Tad štai retoriniai klausimai: ar gali būti laimingi studentai, kuriems dėsto priespaudos kamuojami, o dažnai ir laimės bei prasmės savo profesijoje neradę dėstytojai? Ar gali nelaisvi žmonės išugdyti laisvus žmones? Ar gali laimės neradę padaryti laimingus kitus, o beprasmybės kankinami – suteikti prasmės pojūtį?