Po savaitės Vokietijos sostinėje Berlyne baigsis daug emocijų sporto aistruoliams sukėlęs 2006 metų pasaulio futbolo čempionatas.
Po užvakar vykusių rungtynių liko tik keturios komandos, kovosiančios dėl pirmenybių medalių.
Čempionate jau sužaista 60 rungtynių, kurias prie televizorių ekranų ir tiesiogiai Vokietijos stadionuose stebėjo milijonai futbolo mėgėjų. Labiausiai pasisekė tiems aistruoliams, kurie turėjo bilietus ir galėjo visaverčiai Vokietijoje pajusti didžiausio sporto renginio dvasią.
Čempionato kovas Vokietijoje stebėjo ir dešimtys klaipėdiečių, tarp kurių buvo ir šių eilučių autorius.
Seniai puoselėjau viltį nuvykti į pasaulio čempionatą ir iš arti pamatyti ten tvyrančią atmosferą. Atrodė, kad eilinį kartą mano svajonei nebus lemta išsipildyti, nes „pramiegojau” bilietų įsigijimo laikotarpį. Vis dėlto paskutiniu momentu nusišypsojo laimė ir gavau bilietą į Berlyno olimpiniame stadione vykusias Vokietijos ir Ekvadoro rinktinių rungtynes. Taigi dalį savo atostogų maloniai praleidau pasaulio futbolo čempionato širdyje – Berlyne.
Berlyne – visa Vokietija
Rungtynių dieną nuo pat ryto Vokietijos sostinė gyveno būsimu susitikimu. Vaikščiojant po Berlyną susidarė įspūdis, kad pažiūrėti šių rungtynių atvyko visa Vokietija. Vokiečių, pasipuošusių savo nacionalinėmis spalvomis, buvo pilna visur – gatvėse, kavinėse, suvenyrų parduotuvėse. Tą margaspalvę vokiečių minią dar labiau nuspalvino ir tūkstančiai iš Ekvadoro atvykusių sirgalių. Beje, jie geranoriškai bendravo ir jokių kivirčių neteko matyti.
Nesinorėjo tikėti, kad „išsipūtusi” nuo žmonių Vokietijos sostinė galės savo didžiausiame stadione sutalpinti tiek sirgalių. Pasirodo, to ir nereikėjo. Dauguma futbolo mėgėjų į Berlyną atvyko be bilietų, net nesitikėdami jų nusipirkti. Jiems svarbiausia buvo pakvėpuoti futbolo čempionato oru.
Berlyno centre, prie Branderburgo vartų, veikia mini stadionas su tribūnomis. Čia yra sumontuotas didžiulis ekranas, kuriame kiekvieną vakarą sirgaliai gali stebėti rungtynes. Jų žiūrėti susirenka per dešimt tūkstančių žmonių. Beje, į tą improvizuotą stadioną, kurio atidaryme dalyvavo futbolo legenda Pelė ir garsioji Klaudija Šifer, žiūrovai gali įeiti tik pro apsaugos rėtį. Jie apsaugininkų yra tikrinami lygiai taip pat akylai, kaip ir įeinant į tikrą stadioną. Teko sutikti ir tris studentus iš Klaipėdos. Jie į Berlyną atvyko visai savaitei, kad galėtų stebėti tame didžiuliame ekrane čempionato kovas.
Prie Branderburgo vartų yra pastatytas ir milžiniškas 20 metrų aukščio kamuolys, kuriame įrengtas savotiškas futbolo trofėjų muziejus. Jame galima iš arti pamatyti ir pasaulio čempionų taurę.
Kalbant apie suvenyrus su čempionato atributika, jie, kaip ir reikėjo tikėtis, gana brangūs. Tarp sirgalių didelio susidomėjimo nesulaukė čempionato talismanas – liūtukas Goleo II.
Nenorėjo susitikti su Anglija
Dauguma mano draugų ironiškai sakė: „Žiūrėjai nieko nelemiančias rungtynes, pasibaigusias lengva vokiečių pergale…”
Išties, ir vokiečiai, ir ekvadoriečiai A grupėje jau buvo užsitikrinę teisę žaisti aštuntfinalyje. Tačiau nenorėčiau sutikti, kad šis susitikimas nieko nelėmė. Abi rinktinės siekė savo grupėje užimti pirmą vietą, kad kitame etape išvengtų susitikimo su Anglijos komanda.
Į Berlyno olimpinį stadioną kartu su Klaipėdos apskrities ir miesto futbolo federacijos direktoriumi Tomu Balčiūnu atvykome prieš geras dvi valandas, nes norėjosi neskubant viską įvertinti.
Stadiono darbuotojai plušo kaip gerai veikiantis laikrodis – niekur nebuvo spūsčių, skubotumo.
Įdomu buvo stebėti pasiruošimo rungtynėms procedūrą. Prieš susitikimą arti šimto fotokorespondentų susiskirstė į dvi grupes – už vienų ir kitų vartų. Prieš rungtynių pradžią jie organizuotai buvo atvesdinti prie aikštės vidurio, kur galėjo fotografuoti rinktinių pristatymo ceremoniją. O po to – vėl už vartų.
Pedantiški vokiečiai kruopščiai rungtynėms ruošė ir žaliąją veją. Ji prieš susitikimą netgi buvo laistoma. Na, o stadiono ekranuose buvo rodomi tribūnose jau įsikūrę sirgaliai. Šie, išvydę save ekrane, sukeldavo didžiulę pasitenkinimo bangą.
Vokiečiai aikštėje įrodė savo pranašumą prieš ekvadoriečius, nugalėdami juos rezultatu 3:0. Šiam susitikimui teisėjavo pagarsėjęs iš blogosios pusės arbitras Valentinas Ivanovas iš Rusijos. Nors jis per daug rungtynių baigčiai įtakos neturėjo, bet kai kurie jo sprendimai buvo vokiečių naudai.
Taigi vokiečiai išvengė aštuntfinalyje susitikimo su sau nepatogia varžove Anglija.
Unikali stadiono istorija
Berlyno olimpinis stadionas buvo pastatytas prieš 1936 metų olimpines žaidynes. Jame puikių pergalių pasiekė lengvaatletis Džesis Ovenas, čia vyko trejos 1974 m. pasaulio futbolo čempionato rungtynės, o 1996 metais stadione lankėsi popiežius Jonas Paulius II.
2004 metais stadionas buvo rekonstruotas. Jo rekonstrukcija kainavo per 240 milijonų eurų. Taigi „senelis” stadionas tapo puikia sporto arena – viena geriausių pasaulyje. Olimpinis stadionas turi ne tik žiūrovus nuo kritulių saugantį stogą, bet ir jame sumontuotą šiuolaikišką apšvietimą bei garso techniką. Puiki akustika leidžia žiūrovams pasijusti tarsi šventovėje. Kai diktorius pranešė, kad įvarčius į ekvadoriečių vartus įmušė Miroslavas Klozė, stadiono skliautai atkartojo: „Klozė, Klozė…”
Per 70 tūkstančių talpinantis Berlyno olimpinis stadionas neatsitiktinai buvo pasirinktas šio čempionato lemiamoms rungtynėms. Čia liepos 9 dieną vyks finalas ir uždarymo ceremonija.
Į namus – su nauju skėčiu
Įeinant į Berlyno olimpinį stadioną teko paklusti „muitininkų” reikalavimams.
Savo krepšyje turėjau balionėlį su putomis skutimuisi ir sulūžusį skėtį, kurį buvau pasiėmęs dėl viso pikto, jei virš Berlyno prakiurtų dangus. Šiuos daiktus teko priduoti į saugojimo namelį. Beje, mano kelionės draugas sugebėjo pro apsaugininkus prasprukti su kur kas pavojingesniu aplinkiniams daiktu.
Taigi po rungtynių teko apie valandą stovėti eilėje atsiimant savo daiktus. Nustebau, kai jų saugotojai nerado mano seno skėčio. Tačiau į namus be šio savo daikto negrįžau – vokiečiai man davė naują skėtį.
Nušovė du zuikius
Klaipėdos dramos teatro aktorius Jonas Naujokas su sūnumi Vaidotu Hamburge žiūrėjo Argentinos ir Dramblio Kaulo Kranto rinktinių susitikimą.
„Man šią kelionę šešiasdešimto gimtadienio proga buvo pažadėjusi Hamburge gyvenanti duktė Ineta”, – „Vakarų ekspresui” sakė J. Naujokas.
Taigi klaipėdietis iš karto nušovė du zuikius – aplankė dukrą ir pamatė čempionato rungtynes.
J. Naujokas prisipažino, kad palaikė Argentiną: „Šiaip tai mano komanda yra Brazilija. Na, o per šį susitikimą savo simpatijas atidaviau argentiniečiams dėl to, kad jie yra iš Pietų Amerikos. Nejaugi turėjau sirgti už kažkokius „dramblio kaulus”.
Pirmąkart čempionate apsilankęs J. Naujokas į namus parsivežė daug įspūdžių. Jam patiko pirmenybių aplinka, kurioje viskas vyko, skirtingai nei teatre, be jokios režisūros.
Matė čempionų taurę
Buvęs Klaipėdos „Atlanto” futbolo klubo prezidentas Aidas Rudys su žmona Brigita Gelzenkirchene turėjo progos pamatyti Lenkijos ir Ekvadoro rinktinių susitikimą.
Rudžių šeima į Vokietiją buvo išvykusi nuosavu automobiliu. Pakeliui į Gelzenkircheną jie apsilankė Berlyne. Prie Branderburgo vartų pastatytame futbolo kamuolyje Rudžiai iš arti matė pasaulio čempionų taurę.
A. Rudys sakė, jog jis didelės euforijos Gelzenkirchene nepajautė: „Yra tekę būti dar didesniuose stadionuose, todėl kažko stulbinančio nepamačiau. Na, o čempionato dvasia – nuostabi”.