„Anksčiau galvodavau, kad laikas yra beribis, kad viską dar spėsiu padaryti. Dabar vis dažniau susimąstau, ar spėsiu, ir nuveikiu kur kas daugiau. Daugelio dalykų anksčiau nesugebėdavau, o dabar, į senatvę, galva – šviesesnė, tik kojos pavargsta…” – sako tapytojas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Tapybos katedros steigėjas bei vedėjas Linas Julijonas Jankus.
Pasitikdamas jubiliejinę sukaktį (vakar L. J. Jankui sukako 60 metų) menininkas pradėjo rašyti atsiminimus.
Apie ką jūsų atsiminimai?
Pastebėjau, kad atsimenu įdomius, reikšmingus įvykius, kuriuos kiti žmonės užmiršo. Tai įvykiai, kurie lietė ne tik mane, bet ir mano draugų ratą, kurie buvo šiek tiek valstybiniai, šiek tiek tautiniai.
Pavyzdžiui, apie radijo stotį, kuri veikė jachtoje „Dailė”. Perversmo laikais jos dėka neišvažiavo tankai iš šiaurės miestelio Vilniuje. Yra atsiminimų ir apie linksmus dalykus, bohemiškus paišdykavimus.
Kokią patirtį gyvenime vertinate labiausiai?
Vertinu kiekvieną prisilietimą širdimi… Žmones, su kuriais teko laimė bendrauti. Patirties, įspūdžių gyvenime buvo daug, bet atminty išlieka saviti dalykai.
Pavyzdžiui, įspūdis, kaip liejama akvarelė. Atsimenu, atvažiavo grupė dailininkų iš Palangos kūrybos namų į Švėkšną. Mes, būrys vaikų, juos apspitome, bendravome, žiūrėjom, kaip jie dirba. Man iki šiol prieš akis stovi vaizdas, kaip liejama akvarelė: švyst – dangus, švyst – ežeras… Įsirašė atmintin Drevernos prieplaukos vaizdas. Buvau trejų, kai tėvas mane atvežė iš Švėkšnos ir parodė, ir iki šiol prieš akis stovi…
Neigiama patirtis? Mes ją blokuojame. Manau, kad niekada nesimokome iš savo klaidų. Žmogus iš esmės nesikeičia. Matau tai atsivertęs seną dienyną. Mąstymas – tas pats, ta pačia kryptimi, tik dabar turiu daugiau informacijos.
Ko atsisakote gyvenime, neleidžiate sau?
Atsisakau kvailų dalykų, bet man tokių ir nesiūlo. Apskritai gyvenimas daug ką siūlo, bet ne viskas galima.
Negalima sau meluoti, savęs negerbti. Manau, kad visi Dievo įsakymai yra parašyti sau. Bet svarbiausia – viską su meile daryti.
Sako, kad meilė – praeinantis dalykas…
Mokslininkai nustatė, kad meilė trunka penkerius metus, paskui transformuojasi į vaikus. Todėl daugiavaikės šeimos neturi problemų dėl meilės.
Pats žinote, kiek vaikų turite?
Žinau, kuriuos žinau (juokiasi). Moteris – toks gamtos tvarinys kaip medis. Negali prognozuoti, kada sužydės, kada lapus numes…
Gerai, tada pakalbėkime apie šaknis. Sekmadienį švęsite savo 60-mečio jubiliejų sodyboje Pjauluose, šalia Drevernos. Apsigyvenote joje atvykęs dirbti į Klaipėdą iš Vilniaus. Kodėl?
Juokauju, kad Vilniuje aš gyvenau tarnystėje. Baigęs tarnystę grįžau į savo kraštą. Iš tikrųjų aš niekada nebuvau išvažiavęs. Visas vasaras praleisdavau čia, tik žiemas Vilniuje. Mėgdavau sakyti, kad Vilniuje aš tik meldžiuosi prie Aušros vartų.
Sodyba Pjauluose – buvusi mokykla, kurioje po karo mokytojavo mano tėvas. Aš gimiau Klaipėdoje, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Galėjau gimti Amerikoje ar Vokietijoje, tačiau tėvas iš fronto grįžo į savo kraštą. Mano tėvas buvo apsaugos karininkas pas Plechavičių Lietuvos rinktinėje, aktyvus visuomenininkas, santarietis, mokytojas ir labai kūrybingas žmogus: fotografavo, kūrė filmus, rašė eilėraščius.
Mama mano buvo užaugusi gydytojų šeimoje ir pati buvo gydytoja. Esu ketvirtos kartos inteligentas. Mano prosenelis buvo baigęs universitetą, gydytojas, ir senelis…
Kaip atsitiko, kad jūs tapote dailininku?
Visada mėgau piešti. Vaikas būdamas piešdavau vien tik burinius laivus ir sakydavau, kad būsiu jūreiviu arba dailininku.
Jūreiviu buvau. Su jachta po pasaulį paklajojau. Per tas keliones ir meno pasaulį iš arti pažinau. Osle atradau Munką, Kopenhagoje – Gogeną.
Kokie dailės autoritetai turėjo daugiausiai įtakos jūsų kūrybai?
Polis Sezanas. Mano mokytojas Gudaitis man dėl to priekaištavo. Man buvo gal 28-eri, kai jis ragino nebijoti persiversti per galvą, eksperimentuoti. Bet aš tuo keliu nepasukau, man artimesnis Augustino Savicko, Algirdo Petrulio kelias. Petrulis man buvo ne tik mokytojas, bet kaip tėvas, kaip dievas. Savo švarumu, nuoširdumu.
Kokiu savo darbu didžiuojatės?
Esu labai laimingas, kad tapau įrankiu, su kurio pagalba Klaipėdos universiteto Menų fakultete buvo įkurta Tapybos katedra. Dėkingas esu likimui už šią dovaną. Kada nors galėsiu pasakyti, kad nors vieną gerą darbą savo gyvenime nuveikiau.
Aš esu pirmiausia mokytojas. Matyt, tai tėvo palikimas. Kita vertus, tai – natūralu. Kai turi žinių – privalai jomis pasidalinti.
O tapyba. Kaip dažnai dabar prie molberto atsistojate?
Tiek, kiek reikia. Meno darymas – ne bulvių sodinimas. Yra momentai – galvoji, yra momentai – tapai.
Ar žinote, kiek iš viso paveikslų esate nutapęs?
Po pirmosios personalinės parodos pradėjau registruoti. Dabar yra daugiau kaip tūkstantis. Džiaugiuosi, kad mano tapyba yra Lietuvos dailės muziejaus kolekcijoje, pasklidusi po pasaulį. Bet nesakau, kad visas tūkstantis yra darbai. Dar nepadariau darbo, kurį noriu padaryti. Vis dar ieškau kažko gamtoje, oro virpesiuose, saulės šviesoje…