Šiemet Ruklos pabėgėlių priėmimo centre gyvena kaip niekada mažai žmonių – 49. Daugiausiai – čečėnų, keli iš Afganistano, Kamerūno, Nigerijos. Anksčiau centre yra gyvenę iki tūkstančio prieglobsčio Lietuvoje prašiusių ir laikinąjį leidimą šalyje apsistoti gavusių užsieniečių. Pabėgėlių mažėja visame pasaulyje. Tačiau tai nemenkina išgyventų asmeninių tragedijų ir sunkumų, kylančių įsikuriant nepažįstamoje šalyje.
Sunkiausia mokytis lietuvių kalbos
„Mes labai stengėmės, įdėjom visą savo širdį. Čia ryžiai su razinomis, čia čečėniška chalva, koldūnai, biskvitas, nacionalinė mūsų duona”, – nuoširdžiai ragino vaišintis čečėnė Minat, o kitos jos tautietės, padėjusios ruošti maistą, nekantriai stoviniavo atokiau stalo.
Tarptautinė pabėgėlių diena šioms moterims – ne dar vieni pietūs ir pašnekesiai. Tai viltis, kurios vedami pabėgėliai siekia pradėti gyvenimą iš naujo. Sunkiausiai sekasi mokytis lietuvių kalbos, ypač moterims, turinčioms mažus vaikus.
Pavyzdžiu, kad nereikia nuleisti rankų, galėtų būti afganas Rabanis ir jo žmona, kurie Lietuvoje – jau dešimt metų. Jie su dviem mažais vaikais gyvena Jonavoje, dirba Kaune, Raudonojo Kryžiaus pagalbos centre, puikiai kalba lietuviškai.
Gimus dukrai su širdies yda, tėvui pavyko pasiekti, kad gydymo išlaidas padengtų valstybė. Afganai, kol kas dar neturintys pilietybės, teigė, kad neturintys tik teisės rinkti valdžią.
Atrado galimybių šalį
Būnant jaukiose centro patalpose sunku įsivaizduoti, ką teko iškęsti tuomet penkiolikamečiam afganui Shahen Maliuk, vienam susirengusiam į Europą. Atstumą traukiniais iki Vilniaus jis įveikė per 2 mėnesius. Mėnesį paauglys gyveno Maskvoje. Į kelionę jis buvo pasiėmęs tik drabužių ir pinigų – 2 tūkstančius JAV dolerių. Pasak puikiai lietuviškai kalbančio S.Maliuk, buvo ypač sunkių akimirkų, kai galvojo, kad nepajėgs pasiekti Europos.
Prieš metus atsidūręs Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre afganas išmoko lietuvių kalbos, lanko vidurinę mokyklą. Jis šiemet baigė aštuntąją klasę.
S.Maliuk teigė, kad iš tėvynės bėgti nusprendė, nes ten „buvo didelių problemų”. Tėvas žuvo per karą. Dėl jo neva nuodėmių nemalonumų turėjo ir Shahen. Kabule liko mama ir dvi vyresnės seserys. „Jos taip pat norėtų atvažiuoti į Lietuvą, bet labai sunki kelionė”, – prisiminė savo patirtį S.Maliuk.
Paklaustas, ko labiausiai trūksta Lietuvoje, S.Maliuk nuleido akis ir tarė: „Mamos”. Su ja ir gimtinėje likusiais draugais jis dažnai susirašinėja elektroniniu paštu, tačiau vis tiek jų labiausiai pasiilgsta.
Lietuvą afganas pasirinko atsitiktinai, tačiau čia šešiolikmetis ketina likti visam laikui, nes rado daugiau galimybių. Spėjo įsigyti draugų ir tarp lietuvių.
Nevaikiška patirtis
„Be tėvų čia gyvenantys nepilnamečiai jaučiasi vieniši. Nors, pavyzdžiui, Džiuljeta sulaukia labai daug vietinių gyventojų dėmesio”, – pasakojo centro psichologė Valentina Bereznaja. Paklausta, ar kuo skiriasi tokie pabėgėliai vaikai nuo bendraamžių, specialistė teigė, kad labai. „Jų patirtis skaudesnė, todėl daugelis atrodo lyg suaugusieji”, – teigė V.Bereznaja.
Jos minėtai Džiuljetai – 16 metų. Šiai pabėgėlei ir 22 metų Olif aplinkiniai tiek dėmesio skiria visų pirmą dėl jų odos spalvos – abi yra juodaodės. Afrikos valstybę Kamerūną prieš tris mėnesius iškeitusi į Lietuvą Olif, kaip ir Džiuljeta, vengia kalbėti apie jas ištikusias tragedijas. Nemėgsta ir fotografuotis, nebent prieš tai galėtų įvertinti savo atvaizdą. „Svarbu, kaip jos atrodo – kaip ir visoms moterims”, – pastebėjo vienas centro svečių.