Klaipėdietė Rasa Daugintytė, per savo devyniolika gyvenimo metų jau antrą kartą įveikusi komą, šiandien namuose vėl kovoja už teisę sugrįžti į vaikštančių, reginčių ir savo ateitį kuriančių žmonių pasaulį.
Kai prieš porą savaičių „Vakarų eksprese” rašėme apie antrą didelę nelaimę Rasos gyvenime – avariją, ji komos būsenos gulėjo Kauno klinikose. Po poros dienų mergina atsigavo, o praėjusią savaitę mama ją parsivežė namo.
Po avarijos praradusi regėjimą ir atmintį, Rasa jau suvokia, kad kova už sugrįžimą į visavertį gyvenimą bus sunki ir gali trukti ne vienerius metus. Tačiau ji nenusimena ir tiki, jog ir šįkart jai pakaks jėgų.
Antras likimo išbandymas
Šiandien Rasos mama Regina Daugintienė guodžiasi mintimi, jog ir prieš šešerius metus jos dukra sugrįžo nuo mirties slenksčio ir pamažėl atsistojo ant kojų. Nors medikai tuomet trylikametei nieko paguodžiamo neprognozavo, po smarkaus apsinuodijimo narkotikais rankų ir kojų nevaldžiusi mergaitė vis dėlto iš naujo išmoko vaikščioti, o vėliau atgavo regėjimą. Rasa, mokydamasi namuose, sėkmingai baigė 10 klasių. Kaip ir kiti bendraamžiai, ji vaikščiojo į diskotekas ir rožinėmis spalvomis piešė ateitį.
Tačiau prieš mėnesį likimas jai sudavė antrą smūgį – Rasa pateko į avariją.
Gegužės 22-ąją atšventusi 18-metės draugės išleistuves dirbti į užsienį, kitą rytą trijų vaikinų ir dviejų merginų kompanija išvyko į Vilniaus oro uostą. Tačiau kelionės tikslo klaipėdiečiai nepasiekė.
Raseinių rajone, greitkelyje Klaipėda-Vilnius, automobilis „Ford Escort”, kuriuo važiavo penki jaunuoliai, dėl didelio greičio ir stipraus šoninio vėjo nulėkė į griovį ir apsivertė.
Sunkiausius sužalojimus patyrė fordą vairavęs 22 metų Tomas ir R. Daugintytė.
Smūgio banga Rasą iš mašinos numetė taip toli, kad avarijos vieton atskubėję gelbėtojai ją atrado paskutinę. Rasą su skilusia kaukole į Kauną išgabeno atsitiktinai pro šalį važiavęs greitosios pagalbos automobilis. Keletą dienų ji buvo komos būsenos.
Vėl mamai ant rankų
Atsibudusi ligoninėje, Rasa nieko neprisiminė: nei kaip čia pateko, nei kas nutiko. „Mama man turėjo priminti, su kuo draugaudavau, kaip patekau į mašiną… – sako Rasa. – Man kažkodėl atrodė, jog skridau lėktuvu… Greitai mane turėtų aplankyti psichologas – kad padėtų susidėlioti mintis.”
Kauno klinikose Rasai buvo atlikta galvos operacija. „Medikų pagalbos dar gali prireikti, – sako R. Daugintienė. – Rasą naktimis kamuoja galvos skausmai, galvoje kaupiasi vandenys…”
Moteris nenori net prisiminti šešerių metų senumo istorijos, kai draugai jos dukrą „pavaišino mirtimi”. Ji tiesiog vėl pasiruošusi slaugyti savo vaiką tiek, kiek reikės – kaip ir tada. Pasiūlymo Rasą laikinai palikti slaugos skyriuje moteris nepriėmė.
„Niekas ja nepasirūpins taip, kaip aš. Ji gi beveik nemato, painioja dieną su naktimi, nevaikščioja – kojas jaučia, bet atsistoti negali. Po avarijos atsinaujino ir ankstesnės bėdos…”
Uostamiesčio savivaldybei priklausančiame bute, kuriame gyvena jų keturių asmenų šeima, invalido vežimėliui apsisukti vietos nėra. Dviejų kambarių būste nėra šilto vandens nei centrinio šildymo, o tualetas bendras visam aukštui.
R. Daugintienė yra įsirašiusi į Savivaldybės sudarytą eilę geresniam valdiškam būstui gauti. „Svarbiausia – kad būtų pirmas aukštas, – sako ji, – tada man būtų lengviau slaugyti Raselę.”
Kai po pirmosios nelaimės trylikametei Rasai teko sėstis į invalido vežimėlį, mama ją trejus metus ant rankų nešiojo į kiemą, kad pavėžintų gryname ore. Parnešti ligonę į trečiame aukšte esantį butą padėdavo kaimynai arba praeiviai – dažniausiai netoli studijuojantys būsimieji jūreiviai.
Reikia reabilitacijos
„Aš tikiu, kad mano dukra galės vėl vaikščioti, tik jai reikia tinkamos reabilitacijos. Planuoju su giminių pagalba į namus kviestis masažo, gimnastikos specialistus…” – sako R. Daugintienė.
Dėl materialinės padėties moteris nesiskundė: šiuo metu, sakė, ji geresnė nei tada, kai nelaimė dukrą ištiko pirmą kartą. Nors pati darbo neturi, jos antrasis vyras uždirba minimalų atlyginimą, o Raselė gauna apie 600 litų negalios pašalpą.
Raselei, iki avarijos turėjusiai I invalidumo grupę, artimiausiu metu turėtų būti pripažinta visiška negalia. Tuomet jos mama gaus minimalią pašalpą už slaugą bei įgis socialinių garantijų.
Beje, automobilį vairavusiam Tomui per avariją buvo sužalotos abi kojos, tačiau, pasak medikų, per pusmetį vaikinas pasveiks. Kiti keleiviai šiandien yra sveiki. Pasak Rasos, jos draugė išvyko į užsienį jos taip ir neaplankiusi.