Jau kurį laiką po Klaipėdos savivaldybę sklandantys gandai apie galimą miesto Tarybos sekretoriaus Artūro Šulco atsistatydinimą pasirodė esą ne pagrindo.
Tai, kad rugsėjį Savivaldybėje tikriausiai nebedirbs, „Vakarų ekspresui” patvirtino pats šių gandų kaltininkas.
Ketvirtus metus miesto Tarybos sekretoriatui vadovaujantis A. Šulcas patikino savo atsistatydinimo politiniu šou paversti neketinąs: „Padarysiu tai tyliai, ramiai, kaip ir dera, – iš anksto informavęs. Beje, merui ir kolegoms apie savo ketinimus jau esu prasitaręs. Tai, kad aš ieškausi darbo ir rengiuosi išeiti, – jiems senokai jokia paslaptis.”
Traukdamasis iš Liberalų ir centro sąjungos viešame laiške bičiuliams rašėte, kad ir toliau eisite miesto Tarybos sekretoriaus pareigas. Kas pasikeitė, kad nusprendėte pasielgti kitaip?
Esu gan laisvos sielos žmogus, visą gyvenimą dirbau kūrybinį darbą, tad valdiškas munduras man nėra ir niekada nebuvo smagus. Kol buvom viena komanda, sukandęs dantis bendro tikslo vardan dar galėjau dirbti. Tačiau vis labiau ryškėjant takoskyrai, negalėjau likti susikompromitavusio A. Zuoko partijos gretose. Kartu pamačiau, kad kolegos ieško „patogių”, asmeniškai jiems patiems naudingų sprendimų, tvarkosi savo reikalus, o man tai – visiškai nepriimtinas dalykas, todėl tapau vienu iš Liberalų sąjūdžio steigėjų. Formaliai lyg ir niekas nepasikeitė – likau Tarybos sekretoriumi, tačiau beveik iškart pajutau tam tikrą diskomfortą, sakyčiau, šiokį tokį šaltuką. Nors mano ir kolegų nuomonės svarbiais miestui klausimais ir anksčiau neretai išsiskirdavo, gan ilgai buvau laikomas partijos ideologu, vadinamas netgi pilkuoju kardinolu. Tačiau sunku būti ideologu, kai tavęs nesiklauso, negirdi esminiais klausimais. Negaliu sakyti, kad visur ir visuomet, tačiau pastaruoju tokie pozicijų išsiskyrimai tapo vis dažnesni. Tokioje atmosferoje dirbti man visiškai neįdomu. Be to, nenoriu būti trukdis. Ta komanda tegu dirba. Kartu miestui padarėme tikrai nemažai gero. Tačiau yra dalykų, dėl kurių miesto bendruomenei teks graužtis daugelį metų.
Nusprendėte atsisakyti valdiškos duonos. O kas toliau?
Šiuo metu turiu susitarimus dėl poros kūrybinių sutarčių. Finansiniu požiūriu tai man leis gan neblogai gyventi apie metus. Vėliau, aišku, ieškosiu nuolatinio darbo, pirmiausia – žiniasklaidos, rinkodaros ar viešųjų ryšių srityse.
Taip pat planuoju išleisti autorinę knygą. Jai medžiagą kaupiau daugiau negu dešimtį metų. Tai bus Klaipėdos „prichvatizavimo” istorija. Pagrindas jai pradėti jau yra – tai publikacijos „Vakarų eksprese” bei vėliau sukaupta medžiaga. Noriu atidžiau pasižiūrėti į žinomus visuomenės veikėjus, mūsų miesto bendruomenės iškilius narius ir atsakyti į klausimą – o kaipgi jie praturtėjo, kaip tapo milijonieriais cibauskai, bosai, petrauskai, žalos, gusiatinai, vaišvilos, paulikai ir visi kiti? Manau, kad ne man vienam tai įdomu ir aktualu.
Ar tai reiškia, kad jau galim tikėtis sulauksią ir Savivaldybės administraciją, miesto politikus bei jų sprendimus kritikuojančių straipsnių? Juk šioje srityje jums paslapčių kaip ir nebėra.
Tikrai nebūsiu tas žmogus, kuris iš patamsių išbėgęs peiliu smeigtų į nugarą buvusiems kolegoms ir bičiuliams. Mano žinių bagažas apie tai, kaip funkcionuoja valstybės ir savivaldybės institucijos, per pastaruosius metus išties išaugo. Gebėjimas įvairius dalykus matyti be jokių širmų duoda daug, bet kartu ir įpareigoja. Tai, kad tu žinai daugiau, turi jausti ir didesnę atsakomybę už kiekvieną savo žodį.
O kaip politika? Gal ketinate ir jos atsisakyti?
Jau sakiau, kad esu idealistas, tikiu, jog politika – tas instrumentas, be kurio negalima normali demokratinės visuomenės raida. Šiandien politika šlykštimasi, tačiau aš stengiuosi apie save suburti tokių pat kaip aš idealistų draugų kompaniją, nes tikiu, kad politika gali būti morali, gali stoti žmonių, o ne savanaudžių technokratų valdžia. Tačiau jei ateis toks metas, kai politika nusivilsiu, tą pačią akimirką iš jos pasitrauksiu.
Ar nemanote, kad politika gali trukdyti jūsų, kaip žurnalisto, darbui?
Esu įsitikinęs dėl dviejų dalykų: pirma, žurnalistas privalo būti apolitiškas savo, kaip profesionalo, veikloje. Antra, manau, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, kada nors atsiras politinė žiniasklaida. Tai yra normalu. Žurnalistai irgi žmonės, jie turi savo pilietines pažiūras, visada gali atpažinti, kokiomis vidinėmis nuostatomis jie vadovaujasi. Mano, kaip žurnalisto, kaip politiko ir žmogaus, vidinės nuostatos visada sutapo – esu liberalas. O tie kertiniai akmenys – tai nepakantumas neva nieko nesuprantančio žmogelio niekinimui, žmogaus orumo nepaisymui, netvarkai, korupcijai, įvairiems „išsidirbinėjimams”, beprasmiam biurokratizmui, tuščiažodžiavimui, o šie dalykai visiškai nepriklauso nuo to, turiu aš partijos bilietą ar ne.