Gūdžiame miške galima ne tik uogauti ar grybauti, bet ir spektaklius rodyti – taip nusprendė režisierius Algis Mikutis, pakvietęs į premjerą „Piknikas Guntoriškių pelkyne”
Savaitgalį galima buvo rinktis – gulėti saulėje prie kokio vandens telkinio ar grūstis į Guntoriškių pelkyną šalia Trakų uodų pamaitinti. Manau, kad susigundžiusieji miško glūdumoje pažiūrėti režisieriaus Algio Mikučio premjerą „Piknikas Guntoriškių pelkyne”, nenusivylė. Renginio organizatoriai rūpinosi, kad žiūrovai nebūtų sukandžioti, todėl gausiai juos purškė purškalais nuo uodų. Galima buvo pasislėpti ir po organizatorių parūpintais specialiais tinkleliais. Vienas kitas palei ausis zyzęs uodas puikiai tiko teatriniam veiksmui papildyti.
Kelionė iki scenos miške
Norintieji pamatyti neįprastoje erdvėje pastatytą spektaklį iš Vilniaus buvo vežami keliais autobusiukais, nemažai savanorių praleisti vakaro po milžiniškomis eglėmis keliavo nuosavais automobiliais. Tad žiūrovų susirinko gal keli šimtai. Uodų nepabūgusiems žiūrovams prie takelio į „miško teatrą” net raudonas kilimas buvo patiestas. Kiek paėjus gilyn į mišką, atsivėrė pievelė, kur įrengta scena, sustatytos kėdės publikai, o jos kraštuose degė laužai. Buvo net sunku suprasti, kada prasidėjo spektaklis – kai tarsi miško paukštis ėmė ūbauti vienas iš vaidinimo dalyvių, kai užgrojo muzikos grupė „Uodas” ar kai tarp medžių kamienų pasirodė valtimi „plaukiantys” aktoriai. O gal nuo pat kelionės iš miesto pradžios? Mat per ją buvo spėliojama, ką gi tame pelkyne pamatysime.
Avis, žuvis ir šuo
Mikučio režisuotame spektaklyje „Piknikas Guntoriškių pelkyne” skambėjo kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės sukurta muzika, vaidino aktoriai Saulius Čėpla, Vilija Ramanauskaitė, Dainius Vengelis ir kiti. Į veiksmą buvo įtraukta avelė, kurią per krūmus tempė vietinis aktorius, gyva žuvis, ją esą sužvejojo spektaklio herojai. Geriausia improvizacija – šuns takso pasirodymas. Iš šalia scenos sėdėjusio režisieriaus Mikučio juoko buvo galima suprasti, kad epizodas su šiuo „aktoriumi” nebuvo planuotas. Tiesiog pamatęs spektaklio herojų valgomą keptą vištą, kažkurių žiūrovų atsivežtas augintinis neišlaikė ir nusprendė pasmaguriauti – garsiai lodamas čiupo paukštienos gabalą ir nusinešė.
O scenoje buvo pasakojama istorija, kaip jaunuoliai išsirengia į gamtą – ne ja grožėtis, o samanės miške paslėptu aparatu gaminti. Didžiausią pasitenkinimą jie jaučia ne nuo medžių tankmės grožio, o nuo stipraus gėrimo laipsnių. Į girią užklysta užsienietė, kuri savaip įvertina samanės teikiamą malonumą. Idilę gamtoje, kompanijai vaišinantis gėrimu ir užkandžiaujant, sugriauna netikėtai pasirodęs Uodų dievas, žmonių pabudintas nusprendus išsiaiškinti, kas vyksta miško glūdumoje.
Spektaklio pabaigoje publika irgi buvo įtraukta į veiksmą – aktoriams turėjo padėti nubaidyti Uodų dievą. O paskui galėjo išsiaiškinti, kiek uodų vis dėlto sugebėjo įgelti per beveik valandą trukusį spektaklį. Be to, pasitikrinti, ar nuo juoko neskauda pilvų, nes renginys tikrai buvo smagus ir linksmas.