Gydytojų ir slaugytojų badą jau pajuto ne tik rajonų ligoninės, bet ir didžiųjų miestų pirminės priežiūros įstaigos
Sveikatos sistemos reforma pradėta projektuoti prieš daugiau kaip 13 metų. Tačiau ir šiandien medikai ir pacientai vis dar jaučiasi taip, tarsi sėdėtų ant lagaminų. Amžiną kraustymąsi į naują butą primenantis procesas užsitęsė, teigiamos permainos nublanksta problemų gausybėje. Jos ir netikrumas dėl ateities, stabilumo trūkumas lemia, kad vis labiau trūksta gydytojų. Jų deficitą jau pajuto ne tik rajonų ligoninės, bet ir didžiųjų miestų poliklinikos bei šeimos gydytojų kabinetai.
Problemų sąrašas be pabaigos
Sveikatos politikai giriasi nuveiktais darbais, neva sėkmingai įgyvendinama įstaigų restruktūrizacija, kuria naujas strategijas, tuo tarpu gydymo įstaigų vadovai skambina pavojaus varpais. Praėjusią savaitę Seime Nacionalinės sveikatos tarybos surengtoje konferencijoje netrūko nei kritikos, nei patarimų. Tik kažin ar juos kas išgirs?
„Šeimos gydytojų trūksta netgi Kaune, kur jie rengiami. Jų prašo visos įstaigos, ir didžiosios poliklinikos, ir privačios. Jos siūlo besimokantiesiems netgi stipendijas, pašalpas iki 15 tūkst. litų dydžio, kad tik jie po to 3 ar 5 metus atidirbtų”, – sakė Leonas Valius, Kauno medicinos universiteto klinikų Šeimos medicinos klinikos vadovas.
Panaši situacija ir su bendruomenės slaugytojais. Jų rengiama nemažai, bet niekas nenori eiti dirbti šio darbo. Trūksta ir kitų sričių specialistų, kurie dirbtų komandoje su šeimos gydytojais, ypač psichologų. „Komandinio darbo principo pirminėje grandyje neįmanoma įgyvendinti. Dėl šių priežasčių eilės pas šeimos gydytojus dabar siekia iki dviejų savaičių”, – piktinasi L.Valius.
Jis ragina ministeriją imtis kokių nors veiksmų, nes padėtis išties tragiška. Iš viso yra parengta apie 1,7 tūkst. bendrosios praktikos gydytojų, tačiau 400 iš jų nedirba šio darbo – arba perėjo į kitą sritį, arba išvyko į užsienį. Galbūt verta įvesti tvarką, kad valstybės lėšomis parengtas specialistas bent kelerius metus turėtų atidirbti.
Proteguoja dideles poliklinikas
Daug rūpesčių kelia iki galo neatskirtas pirminis ir antrinis lygis. Tai sudaro nevienodas konkurencines sąlygas didelėms poliklinikoms, kurios šį lygį atskyrė, ir mažoms pirminės sveikatos priežiūros (PSP) įstaigoms, taip pat ir privačioms, kurios jo visai neturi. Jų pacientai susiduria su begale problemų, kai reikia specialisto konsultacijos.
Šeimos gydytojų darbą labai trikdo jų savarankiškumo ribojimas nustatant ligą, skiriant ir tęsiant gydymą. Dėl absurdiškos tvarkos tenka ligonius visai be reikalo siuntinėti pas specialistus, nes tik po jų konsultacijos galima išrašyti kai kuriuos kompensuojamuosius vaistus. Žmonės gaišta laiką, be reikalo eikvojami resursai.
L.Valius piktinasi, kad savivaldybės proteguoja dideles valdiškas poliklinikas, o mažos ir privačios PSP įstaigos kenčia. Šeimos gydytojams pavesta visą parą teikti paslaugas, o tai yra neįmanoma. Tenka perduoti šią funkciją ligoninėms, kurios pasinaudodamos proga plėšikauja ir šioms paslaugoms nustato didžiulius įkainius.
„Teritorinės ligonių kasos vėluoja atsiskaityti už paslaugas 1 – 3 mėnesius. Argi mes jas turime kredituoti? Tokią praktiką pagaliau reikia baigti, mums turi mokėti ne tik laiku, bet netgi avansu”, – mano klinikos vadovas. Pasak jo, didelis trūkumas, kad nemokama už darbo rezultatus, nėra įkainio už paslaugų kokybę.
Nėra tikri dėl ateities
Plungės ligoninės direktorė Vanda Bučienė įsitikinusi, kad sveikatos sistemos reformos sėkmę lemia ir tai, kaip tvarkytis moka pati įstaiga. Plungės ligoninė jau kelerius metus nelepinama didelėmis sumomis, todėl jau anksčiau stengėsi taupyti, plėtė dienos stacionaro, ambulatorines paslaugas.
Gydytojos teigimu, labiausiai reformos eigoje kenčia kaime gyvenantys senyvo amžiaus pacientai. Nėra geriatrijos profilio, trūksta slaugos paslaugų. Žmonėms sunku suprasti, kad turėdami siuntimą į ligoninę ir atvažiavę iš už keliasdešimties kilometrų atstumo sužino, kad nebus guldomi, nes kvotos baigėsi.
Pasak V.Bučienės, rajonuose sveikatos reforma labiausiai stringa dėl kadrų stygiaus: „Pastaruosius penkerius metus pusę savo darbo laiko skiriu personalo paieškai. Šiandien mes dar įstengiame užtikrinti visą reikiamą pagalbą, bet po kelerių metų mūsų rajone į pensiją išeis apie trečdalis gydytojų. Va tada tai nebežinau, kaip reikės suktis”.
Ji pritaria, kad reikėtų vėl įteisinti privalomą atidirbimo po studijų laikotarpį. Mat dabar siūlomas jaunam gydytojui ir butas, ir mobilusis telefonas, ir geras atlyginimas, o jis vis tiek nevažiuoja į Plungę. „Tiek metų šnekama, kad rajonų ligonines uždarys. Žmonės bijo, kad taip ir bus”, – pasakoja pašnekovė.
Pasvalio ligoninės vadovas Rolandas Rastauskas guodžiasi, kad dėl neaiškios ateities nesiseka rasti specialistų, kurių trūksta. Šiuo metu ligoninė į darbą priimtų įvairių sričių gydytojų. „Neseniai daviau skelbimą į laikraštį, kad ieškome anesteziologo. Savivaldybė skyrė 4 kambarių butą, 3,5 tūkst. litų atlyginimą už 1 etatą. Nesulaukėme nė vieno skambučio”, – pasakoja R.Rastauskas.
Jis sako, kad vis dar turi problemų su kvotomis: negali guldyti į ligoninę visų pacientų, kuriems reikalingas gydymas.
Jaučiasi, lyg gyventų ant dėžių
„Sveikatos reforma, atrodo, užstrigo persikraustymo fazėje, jaučiamės, tarsi gyventume ant dėžių. Pacientai nepatenkinti, nes reforma vyksta vangiai, pati sau, o mes liekame nuošalyje”, – komentuoja Lietuvos pacientų asociacijos forumo koordinatorė Daiva Andriulienė. Pacientai pasigenda galimybės dalyvauti priimant sprendimus, kurie skaudūs ir svarbūs daugeliui ligonių.
Pasak pacientų atstovės, ekonominė padėtis gerėja, daugiau lėšų skiriama ir sveikatos apsaugai, tačiau jos naudojamos neracionaliai, todėl pacientai nejaučia teigiamų permainų. Netenkina vaistų kompensavimo, medicininių priemonių skyrimo tvarka.
„Per mažai dėmesio skiriama ligų profilaktikai. Gydytojai ja nesuinteresuoti, nes neapsimoka, jiems geriau, kad žmonės sirgtų, tada ir jie darbo nepritrūks”, – kritikavo D.Andriulienė.
Ligoninės tolsta nuo gyventojų
Danguolė Jankauskienė, M.Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto prodekanė, sako kad sveikatos priežiūros reforma jai primena kraustymąsi į naują butą. Procesas varginantis, bet neišvengiamas. 1993-1998 metais veikusiam Sveikatos apsaugos reformos biurui vadovavusi D.Jankauskienė sako, kad nuo tuometinių tikslų labai nenutolome, tačiau klaidžiojimų netrūksta.
Tarp teigiamų pokyčių ji mini stiprų sveikatos sistemos teisinį pagrindą, viešojo įstaigų administravimo įteisinimą, suteikusį joms daugiau laisvių. Į sveikatos reformą įsitraukė visuomenė, jai atverti keliai dalyvauti šiame procese. Taip pat įteisinta teisė žmonėms laisvai rinktis gydymo įstaigą ir gydytoją.
Vienas didžiausių trūkumų – užstrigęs pirminės sveikatos priežiūros grandies modelio formavimas. Problema ne tik ta, kad trūksta šeimos gydytojų. Neaišku, kokiomis sąlygomis į šią grandį reikėtų integruoti kitas paslaugas – socialines, visuomenės sveikatos, kaip dirbti komandoje su specialistais.
D.Jankauskienė akcentuoja, kad stacionaro paslaugos tolsta nuo gyventojų. Dėl to kaltas ydingas požiūris, kai ant vieno kurpalio bandoma užtempti ir miestų ligonines, ir rajonų.
Esminių pokyčių reikia finansavimo, kuris dabar yra mišrus ir dėl to kyla daug problemų, srityje. Akis bado vadybos ir valdymo trūkumai gydymo įstaigose.