„Mano rašymas mane globoja“

„Jei ne kūryba, turbūt būčiau pakirsta insulto ar dar liūdniau, nes nuo mažumės esu atakuojama stresų, – prisipažįsta rašytoja Vidmantė Jasukaitytė. – Pats rašymas, vedantis anapus penkiais pojūčiais apibrėžiamo pasaulio, yra kaip ritualas, kurį atlikti verčia vidinė būtinybė. Prieš penkerius metus nebūčiau to sakiusi, bet dabar jau galiu: aš matau viską, apie ką rašau“.

Autorė patvirtina, kad šiųmetiniame „Poezijos pavasario“ almanache skelbti eilėraščiai (rinkinys „La Loba“ kol kas pakeliui pas skaitytojus) buvę įkvėpti amerikiečių psichoterapeutės, poetės Clarissos Pinkolos Estes knygos „Bėgančios su vilkais“. „Toje knygoje atpažinau save, tarsi ji mane būtų legalizavusi, – dėsto rašytoja. – Savo jutimais pasijutau visiškai legali, galėjau identifikuoti, kas esu iš tikrųjų. Nedrįstu tvirtinti, kad taip yra visą laiką – toli gražu ne, bet kai kuriu tai, kame yra amžinybės ir begalybės, tikrai esu Ta, kuri žino.

– Bet šio suvokimo link einate ir savo kūryba. Jau nuo „Stebuklingos patvorių žolės“ narstote moteriškumo kodus.

– Čia nebe vien moteriškumas, čia – galia. Jutau ją ir anksčiau, bet negalėjau atpažinti ir įvardyti. Nežinojau kaip. Moteris įkūnija Kūrėjo galią, ji yra Gamta. Vyras gali nusipelnyti būti Kūrėjo impulsu, o moteris privalo nusipelnyti būti Gamta. Tiksliau – vyrai ir moterys turi išlikti tuo, kuo jie gimsta.

– „Bėgančios su vilkais“ – tikrai psichoterapija, daug pakeitusi įvairių šalių skaitytojų gyvenimuose.

– Taip… Ten La loba (Ta, kuri žino arba Esančioji nuo amžių) atsiveria per mitus, pasakas… Bet pasakojame – mes… Ji trokšta per mus pasiskelbti. Per žodinę tautų kūrybą skelbiamės apie save. Ir nebeatpažįstame, ką skelbiame. Kiekviena šios knygos skaitytoja atranda, kad čia apie ją. Mes verkiame skaitydamos. Tai knyga apie moterį, kuri įkūnija galią: vitalinę, amžiną, proistorinę. Apie tai rašė ir Marija Gimbutienė.

Knyga – laiškas tokiam kaip tu

– Į kokius praeities tekstus ir žmones dairotės ieškodama žinių ar paramos?

– Vienas tokių – Hermis Trismegistas. Jo Himnai – tobuli. Tekstai parašyti labai plačiam sąmonės diapazonui, todėl kaskart atrandi juose vis naujų, esminių dalykų. Ir taip bus visada. Visais laikais gyvena didelių vyrų ir moterų – didelių mentalinės galios, širdies galios požiūriu. Juos atpažįsti.

– Sovietmečiu išleisto romano „Po mūsų nebebus mūsų“ viršelyje rašote: „Mes smilkomės rytietiškais smilkalais, medituojame, atliekame relaksacijos pratimus…“ Tada visa tai darėte, ar parašėte provokuodama?

– Kai rašau „mes“, nebūtinai reiškia mane ir mano draugus. Mėgstu rašyti pirmu asmeniu, bet nereikia suprasti, kad knygoje „Marija Egiptietė“ aprašiau savo seksualinę patirtį Egipte – taip kai kas traktavo Lietuvoje. Mes – tai norintieji išplėsti sąmonę, pažinti pasaulį ne vien penkiais pojūčiais. Knygos yra tarsi laiškai tokiems kaip tu. Dalis Vydūno raštų man buvo tarsi tokie laiškai.

– O kaip vis dėlto dėl smilkalų ir meditacijos?

– Vidiniu, dvasiniu keliu einančiajam, jei jis žino, kur eina, nereikia jokio smilkalo! Meditacija – išėjimas į erdvę, kurios nepažįsti. Ten gali tykoti pavojų. Kad būtum saugus ir grįžtum nepažeistas, turi turėti apsaugą. Turi būti atsargus, korektiškas, neperžengti nustatytų tabu. Didžiausia apsauga – suvokimas, kad nereikia siekti, ko nereikia, kam siekti nėra būtino motyvo. Mano vyras sykį paklausė garbaus lamos: „Kam teikiate pirmenybę: maldai ar meditacijai?“ Jis atsakė: „Žinoma, maldai. Mums medituoti leidžiama tik po trijų pakopų mokymosi, po tam tikrų maldos ir susikaupimo praktikų“.

– Ir jūs pirmenybę teikiate maldai?

– Be abejo. Tai tarsi keliauti žinomu keliu į pažįstamą miestą. Aš noriu žinoti, kur ir ko einu, ką noriu atrasti. Žinau, kieno duris noriu atverti, kieno atsakymą išgirsti. Aš neturiu laiko klaidžioti, nenoriu ieškoti naujų kelių, man mano kelias atrodo patikimas ir teisingas.

Kad nors vienai motinai palengvėtų

– Kodėl rašote maldas? Neužtenka jau esamų?

– „Golgotos vynuogėse“ yra maldų skyrius. Nuogų ir labai paprastų, tačiau labai atvirų. Man regis, maldaknygėse sudėtos maldos nelabai atliepia vidinius besimeldžiančiojo poreikius. Ten viskas suriktuota tarsi baiminantis, kad tik per daug neatvertum savęs. O mano galva, malda – toks intymus dalykas, kad intymiau nebūna. Kai esi koks esi, su viskuo, ką sukaupei… O esi koks esi tik tada, kai įvardiji. Pagalvojau, kad nėra maldų, tarkim, žmogžudžiui. Betgi jis turi žinoti kaip melstis, turi turėti viltį! O kas – viltis? Pakilimas virš savo nuodėmės, į kitą sąmonės lygmenį. Jei pakilsi sąmone, būsi jau pasikeitęs. Sunku apie tai šnekėti, nenoriu subanalinti, spekuliuoti, atrodyti, kad žinau daugiau nei žinau arba nei visi žino. Mumyse yra ir dangus, ir pragaras. Svarbiausia – atskirti ir pasirinkti. Malda ir yra savęs siejimas su Gėriu ir Tiesa.

– Dar rašysite maldų?

– Norėčiau parašyti jų visiems gyvenimo atvejams. „Golgotos vynuogėse“ yra neįgalų vaiką turinčios motinos malda. Turėti tokį vaiką – kančia. Bet galima pažvelgti ir kitaip: motina sulaukė kūdikio, kurio siela niekada nebus sutepta jokia nuodėme. Jis patikėtas jai globoti. Matyt, yra priežastis ir prasmė, kad tas vaikas gimė būtent toje šeimoje. Jis turi žadinti aukštuosius jausmus. Norėjau, kad nors vienai motinai palengvėtų ir parašiau tą maldą.

– Kaip aiškinate, kodėl atsiduriate šalia neeilinių dvasinių potyrių turėjusių (turinčių) žmonių, pavyzdžiui, stačiatikių vienuolės Motinos Sergijos?

– Manau, čia dovana už tai, kad visą laiką troškau daug suvokti ir visą laiką bijojau netikrų mokytojų. Mane gąsdino plykstelėjęs ekstrasensų bumas – kažkokia visuotinė demonizacija. Galvojau, baisiausias paklydimas būtų nueiti pas kokį noras vedlį, kuris nė pats negali pasitikrinti, ar teisingu keliu eina. Labai daug gavau iš Motinos Sergijos, kurią, kol buvo gyva, laikiau dvasinė motina. Likau pritrenkta jos nepaprasto intelekto, neeilinių gabumų. Pas ją daugybė žmonių traukdavo klausti patarimo ir visiems ji patardavo išmintingai. Taip, ji balansavo tarp šio ir Kito pasaulio, kurio negalima patikrinti penkiais pojūčiais.

Vidinis regėjimas – kaip mąstymas vaizdais

– Skaitant pastarąsias jūsų knygas (romanus „Marija Egiptietė“, „Dievas miršta vienišas“), kyla įspūdis, kad jos atsirado iš balanso tarp šiapus ir anapus, kad tai iš kažin kur besiveržiančių srautų ir impulsų fiksavimas, gal vadinamasis „čenelingas“. Taip gimė ir Richardo Bacho, ir kitų autorių kūriniai.

– Bijau tų visų terminų, nes kiekvienas juos supranta ir traktuoja skirtingai. Gal tą būdą ar metodą pavadinti mąstymu vaizdais? Tarkim, rašydama „Mariją Egiptietę“ tiesiog mačiau filmą, rašyti buvo nepaprastai lengva – viskas užtruko tik šešias savaites. Svaigau nuo tų pojūčių. Tik po to aptikau, kad kalbu tarsi senosios rytietiškos literatūros maniera, jai būdingais sakiniais ir įvaizdžiais, pasikartojimais. Rašant atrodė, kad skaitau kažkokį kūrinį ir jį kartoju. Mačiau viską iki smulkiausių detalių, apie kurias niekada gyvenime nebuvau susimąsčiusi, girdėjau garsus. Tai vidinis regėjimas, kuriame pati dalyvauji.

Parašiusi šią knygą tapau laisva, nes ji – tarsi mano pačios sąskaitų suvedimas su realiu gyvenimu. Supratau, kad brutalus herojės prievartavimas atitinka mano sielos būseną, mano ir visuomenės santykį. Iš manęs ir mano šeimos buvo daug tyčiojamasi. Mes buvome tiesiog kankinami, visiems matant. Net vaikai…

– Jūsų vyras Vincas Dineika buvo artimas sveikuolių sąjūdžiui. O jūs?

– Jo tėvo, Karolio Dineikos, tvirtinusio, kad sveikata pareina nuo kūno ir dvasios harmonijos, mokiniai ir sekėjai, kurdami K.Dineikos sveikatos sąjungą, pasiūlė mano vyrą pirmininku, bet jis atsisakė. Sambūris paskatino sveikuolių judėjimą. Mano manymu, sveikata nepriklauso nuo to, ar rytą valgai kopūstą, ar duoną su aliejumi. Savo mokytojos, tos aklos vienuolės, klausiau: „Močiute, o kaip dėl mėsos valgymo?“ „Vaikeli, kas valdo savo aistras, tas gali valgyti viską“.

Vyras, technikos mokslų daktaras, daug metų domisi labai specifiniu dalyku – sakraline geometrija. Rengia savo ieškojimų ir atradimų knygą, bandysime išversti ją į anglų kalbą ir išsiuntinėti pasaulio universitetams. Kada nors kam nors tai bus reikalinga ir jo darbas atrodys prasmingas.

– Gal dalyvavote kokioje nors sveikatingumo mokykloje?

– Mes su vyru esame laisvi nuo visų judėjimų. Nevergaujame nei burokėliams, nei kruopoms ar dar kam nors. Noriu būti laisva. Mano vertė – mano laisvės laipsnis.

„Mano eilutės neparašys niekas“

– Grįžkime prie vidinio matymo. O jeigu jo nebūtų?

– Nebūčiau parašiusi, ką parašiau.

– Tie potyriai jums pavaldūs? Sėdate rašyti ir prasideda?

– Taip, sėdu rašyti ir regiu. Aš net vakarais prašydavau vaikų: „Dar palūkėkit truputį, dabar rašau“. Kad nepertrūktų tai, ką matau. O jie išalkę: „Mama, valgyti!“ Nustoju rašyti ir einu gaminti vakarienės. Grįžtu ir vėl – tarsi po ledu panyru, vėl matau, vėl įtraukia, persmelkia, perveria ir vėl dalyvauju tame, ką matau ir apie ką rašau.

Pats rašymas yra ritualas. Savyje turiu tiek knygų, kiek, labai gaila, nesuspėsiu parašyti. Tiesiog žinau, kokios ir apie ką turėtų būti, struktūrą, siužetą. Kodėl jos turėtų atsirasti, ką pakeistų, kam būtų reikalingos…

– Tai ar čia ne mistika? Kažkodėl norite nuneigti.

– Nėra jokios mistikos. Realybė. Vieno žmogaus realybė apsiriboja penkiais pojūčiais, jam neegzistuoja tai, ko negalima atsikąsti, išgerti, įdėti į kišenę. Kito realybė žymiai platesnė. Su tikrove, kuri paklūsta penkiems pojūčiams, bendraujame fizinėmis galiomis. Su ta kita – neregimąja savo dalimi, tam tikromis savybėmis. Aš rašau žmonėms, kurie siekia išplėsti tikrovės suvokimą.

– Ar nesijaučiate neįvertinta? Juk kritika taiko visai kitokius kriterijus.

– Nė trupinėlio. Kodėl turėčiau? Mane globoja tas metodas. Juk aš – matau! Prieš penkerius metus gal nebūčiau to sakiusi. O dabar galiu. Apie ką rašysiu, tą matysiu. Jei apie seną daržinę – tai ir tekės vaizdai, kaip lietus, vėjas ir saulė liečia tuos medžio plaušelius, kaip jie pilkai blizga. Tarp kitko, viskas ir prasidėjo nuo netikėtai iškilusio daržinės įvaizdžio, kai rašiau „Po mūsų nebebus mūsų“. Išvydau, kaip prie jos suversti guli žabai, kaip per juos perauga dilgėlės. Tikrovėje tokios daržinės niekada nebuvau mačiusi.

Aš niekam nepavydžiu – mano eilutės neparašys niekas. Nė vienos. O mane atpažins siela, kuri gebės įžvelgti šį tą daugiau nei vien siužetą. Parašiau viename eilėraštyje: „Esu vienišas pieštukas vienišo Dievo rankose“. Netvirtinu, kad esu Dievo pieštukas, tačiau žinau, kad atstovauju tam tikrai galiai, kuri turi reikšmės ir įtakos žmonių gyvenimams, net likimams, esminiams poslinkiams. Tiktai penkių pojūčių ribojamame pasaulyje tos nepačiupinėjamos galios yra vienišos. Lengvai gali tapti „Išvytąja“, „Atstumtąja“. „Bėgančioje su vilkais“ yra apie tai…

– Visaip bus interpretuojami jūsų žodžiai.

– Turbūt. Kadangi žmonės patys pilni didybės, jie manys, kad čia aš noriu pavaidinti tokią didingą, tokią didelę, nepaprastą. Tam tikru požiūriu ir esu nepaprasta – ieškau neregimybės ženklų regimybėje, man jie įdomūs ir gražūs. Esu nuolanki prieš juos… Eidama susitikti su jais noriu būti „…nesudrumsta kaip dangus, į kurį niekas nepakelia akių…“

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

1 komentaras į "„Mano rašymas mane globoja“"

  1. Liuda

    Be komentarų.Aš nerandu žodžių apibūdinti šios didžios sielos Moteriai.Ji puiki,dvasinga, tauri…Kokie mes lietuviai nesusipratėliai…verkti norisi, kai skaitau V.Jasukaitytę, kokia Ji atvira ir teisi.Duok Dieve Jai sveikatos kurti ir tegul ilgus metus džiugina savo buvimu šioje Žemėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.