Šeštadienio popietę Veiverių gatvės pradžioje kilęs gaisras pasiglemžė 63 metų moters gyvybę. Beveik neabejojama, kad pagrindinė mirtinos nelaimės priežastis – be paliovos vykusios išgertuvės ir rūkymas lovoje.
Nelaimė Veiverių gatvės 16-ajame name, netoli Aleksoto tilto, pastebėta apie 15 val. Nedelsiant į incidento vietą atvyko kelios ugniagesių gelbėtojų komandos. Iš pradžių baimintasi, kad gaisras galėjęs kilti dėl gamtinių dujų baliono sprogimo, tačiau netrukus gelbėjimo operacijai vadovavęs ugniagesių atstovas paneigė šiuos gandus: „Gamtinių dujų įvado šiame name išvis nėra, o balioną aptikome visiškai sveiką kitoje patalpoje, todėl jis čia niekuo dėtas”. Pasak pareigūnų, vargu ar dujos užsiliepsnojusiame bute išvis buvo naudojamos, mat kambaryje buvo ir sena krosnis.
Greitai numalšinę įsisiautėjusias liepsnas ugniagesiai gelbėtojai rado lovoje gulintį smarkiai apdegusį 63-ejų metų Renės Urniežienės kūną. Viršutiniame dviaukščio namo aukšte esančio buto šeimininkė, kaip spėjama iš pirminių duomenų, galėjo pati sukelti gaisrą rūkydama lovoje. Neatmetama, kad dažnai gerdavusi moteris šįkart galėjo užsnūsti. Juolab kad rūkymas lovoje jai jau buvo tapęs įpročiu, mat jau senokai kojos traumą patyrusi moteris, skųsdamasi nepakeliamais skausmais, retai išeidavo į kiemą.
Pirmame aukšte daugiau nei pusamžį gyvenanti 82-ejų metų Ona Vaivadienė pasakojo, kad nuolat vykstančios išgertuvės jos kaimynystėje prasidėjo kone prieš dešimtmetį: „Mūsų name keturi butai, o trijuose iš jų gyvena žmonės, neatsisakantys stikliuko. Be to, jie dažnai priima pas save gyventi ir visokių panašaus plauko bičiulių”. Pažinojusieji gaisro auka tapusią moterį svarstė, kad į pražūtingą alkoholio liūną ją galėjusios pastūmėti gyvenimiškos negandos, nes jau beveik dešimt metų įkalinimo įstaigoje už sunkų nusikaltimą sėdi jos sūnus Artūras.
Kaimynė prisiminė, kad nedidelis gaisras jų name vienąkart jau buvo kilęs šiemet. Tąsyk užsidegė stogas, tačiau anksčiau pastebėta nelaimė buvo likviduota greičiau ir aukų išvengta.
„Kažin ar mirusioji būtų sulaukusi ir tokio amžiaus, jei ne jos brolis, nuolat rūpinęsis, kad sesuo turėtų malkų žiemai ir būtų viskuo aprūpinta. Nieko čia jau nepadarysi, moterį pražudė toks jos gyvenimo būdas”, – kalbėjo O.Vaivadienė.
Vietos gyventojai skundėsi pastaruoju metu gyvenantys tragiškomis sąlygomis, mat Savivaldybei priklausančiame sename name nebėra nei vandens, nei kanalizacijos.
Netrukus prie supleškėjusio buto durų priėjusios dvi gerokai svirduliuodamos kaimynės prieš policijos pareigūnus ir žuvusiosios artimuosius dievagojosi nieko nežinančios apie gaisrą. Moterys prisipažino geriančios itin dažnai, tačiau tikino, kad pas R.Urniežienę beveik niekada nesilankiusios: „Ji buvo priėmusi pas save nuomininkų porą, bet mes nežinome, kas jie tokie. Jei kada ir užeidavome pas juos, tai tik paprašyti cigaretės ir nieko daugiau”. Vis dėlto viena įkaušusi moteris prisipažino gaisro metu buvusi namuose ir tik vyro pažadinta išbėgusi į kiemą: „Ėjau ramstydamasi į sienas, nes per dūmus nieko nemačiau. Nebežinau, ką reikės daryti, nes tikriausiai po šito gaisro namie nebeliko nei cigarečių, nei telefono”.