Benzino kelyje – įtampa, nuovargis ir kyšiai

Iki rekordinių aukštumų šią savaitę Lietuvoje šoktelėjusios degalų kainos – kai kuriose degalinėse aukščiausios klasės benzinas pasiekė ir 3 litų už litrą ribą – sukėlė spūstis pasienyje su Rusijos Kaliningrado sritimi.

Pastarosiomis dienomis benzino turistų eilės nuolat ilgėjo. Į vieną tokių eilių Kybartuose užvakar stojo ir „Lietuvos ryto“ žurnalistai.

Gavę užduotį savo kailiu patirti pigesnių degalų ieškotojų dalią, pasidžiaugėme, kad jau turime vizas į Kaliningrado sritį.

Tai reiškia, kad važiuoti pasienio link galime iš karto.

Vizos į kaimyninę sritį – nemokamos. Vyksantys per sieną benzino ar kitų pigesnių prekių – cigarečių, svaigalų, cukraus – paprastai įsigyja metines vizas. Rusijos ambasada Vilniuje jas išduoda per 5 darbo dienas.

Tie, kurie nenori du kartus važiuoti į Vilnių, kreipiasi į kelionių agentūras. Už tai reikia sumokėti keliasdešimt litų.

Reikalingas naudotojo pasas

Automobilis „Volkswagen Passat“, kuriuo išsirengiame į kaimyninę sritį, priklauso kitam asmeniui, tad dar teko įsigyti automobilio naudotojo pasą.

Penkerius metus galiojantis dokumentas, kurio reikia tiktai važiuojant į Rusiją, kainuoja 10 litų. Jį gauname greitai.

Informacija – netiksli

Pasidomiu internete – Muitinės departamento tinklalapis praneša, jog eilėje Kybartuose teks laukti 5 valandas.

Žinau, kad ta informacija ne visada būna tiksli – išvakarėse teko būti Ramoniškių kelio poste Šakių rajone, kur žmonės eilėje laukė aštuonias valandas, nors tuomet tinklalapio informacija skelbė, kad eilėje teks laukti tris valandas.

Pasiskambinu pažįstamiems į Kybartus.

Jie praneša, kad eilėje įvažiuoti į anapus sienos esantį Černyševskojės miestelį reikės laukti apie 6 valandas, o grįžti prireiks dar apie 9 valandų.

Siūlo pigesnių degalų

Į benzino baką Marijampolėje įsipilame kelis litrus degalų, kad jų užtektų iki sienos, o anapus žadame prisipilti pigesnio benzino. Jis ir yra daugelio keliautojų per sieną tikslas.

Degalinėje Kybartuose benzinas kiek pigesnis nei Marijampolėje – litras A95 benzino kainuoja 2,89 lito.

Pakeliui aikštelėje pastebime krovininį automobilį ir šalia lengvąjį, kurio vairuotojas į metalinę 20 litrų talpyklą iš sunkvežimio bako pila degalus.

Benzino pasiūlo ir mums, už litrą reikia mokėti 2,30 lito. Padėkojame ir važiuojame toliau.

Išgąsdina draudimo kaina

Kybartuose esančiame muitinės terminale pasitvirtina mūsų niūriausios prognozės – atgal grįšime ne anksčiau kaip po 12-14 valandų.

Tiesa, esame girdėję, kad kai kurie vairuotojai sugeba šį laiką sutrumpinti perpus.

Už terminalo paslaugas tenka sumokėti 5 litus. Čia pat reikia ir apsidrausti, nes Europos Sąjungos šalyse galiojantis draudimas Kaliningrado srityje negalioja.

Išgirdę draudimo kainas šiur-pstame – už vienkartinį įvažiavimą, tai yra pigiausią draudimą 15 dienų, reikia mokėti 80 litų.

Tiesa, nuolat per sieną važiuojantys vairuotojai nuramina – Rusijos pusėje reikia duoti 200 rublių (apie 20 litų), ir įvažiuosime be jokio draudimo. Bandome tuos 80 litų sutaupyti.

Laukimas – tikra kankynė

Daugiau kaip penkios valandos terminale slenka kankinamai lėtai. Vairuotojai sėdi mašinose, vaikštinėja, užsuka į čia pat esantį barą užkąsti.

Daugelis mašinose skaito, žaidžia kortomis ar snaudžia.

Rusai per valandą iš terminalo pasienyje priima ne daugiau kaip 8-10 automobilių. Atvažiavę terminale randame apie 60 mašinų, todėl jokios kitos išeities nėra – tenka laukti.

Kyšis labai sumažina pelną

Kol laukiame, pakalbiname iš Rusijos pusės į namus grįžtančius tautiečius.

Vidutinio amžiaus sutuoktinių pora iš Kazlų Rūdos miestelio paaiškina, kad į Kybartų terminalą atvažiavo apie 4 valandą ryto, o į Rusiją pateko apie vienuoliktą.

Per pusvalandį prisipylė baką benzino šalia pasienio esančioje degalinėje, nusipirko tiek kiek įvairių prekių ir pasuko atgal.

„Baisiausia – terminalas Rusijos pusėje. Ten pralaukėme beveik devynias valandas, nes eilė visiškai nejuda, per valandą įvažiuoja penkios ar šešios mašinos.

Tiesa, atvažiuoja mašinos be eilės ir nuvažiuoja, kalbama, kad jų vairuotojai sumoka kyšį, tačiau mes nemokėjome, nes tada nieko nelieka, neapsimoka važiuoti“, – sakė vairuotojas.

Priima ir rublius, ir litus

Jau vakare, sumokėję tuos 200 rublių, be draudimo pagaliau įvažiuojame į Černyševskoję.

Duobėtos šio miestelio gatvės pilnos vandens, aplink slankioja neaiškios žmogystos – vienos siūlo iškeisti pinigų, kitos šiaip smalsiai apžiūrinėja.

Čia pat – parduotuvė „Nostalgija“, kurioje visos prekės parduodamos ir už rublius, ir už litus.

Pinigų keityklos miestelyje nėra, gerai, kad pinigų benzinui išsikeitėme dar Marijampolėje.

Vietiniai gyventojai, siūlantys keisti pinigus, už vieną litą duoda 9,7-9,8 rublio.

Čia pat esančioje parduotuvėje „Nostalgija“ už puslitrį degtinės reikia mokėti 4-7 litus, kilogramas cukraus kainuoja 1,2 lito.

Kainos degalinėse – skirtingos

Maždaug pusė kilometro nuo sienos – pirmoji „LUKoil“ degalinė, kuri ir yra daugelio per sieną keliaujančiųjų tikslas.

Iš karto pamatome kainas – litras A95 benzino kainuoja 17,5 rublio (apie 1,8 lito), litras A92 benzino – 16,3 rublio (apie 1,68 lito).

Tačiau ši degalinė nėra sausakimša – benziną čia pila vos keli lietuviai. Jie paaiškina, kad daug daugiau mašinų važiuoja į kitą, už trijų kilometrų esančią degalinę.

Ten benzinas dar maždaug 10 centų už litrą pigesnis.

Vargsta savo noru

Benziną į savo automobilį pilanti marijampolietė Danutė pasakoja, kad degalų čia važiuoja jau kelerius metus, tai tapo jos profesija. Nors jei turėtų normalų darbą, tikrai pasienio eilėse nevargtų.

„Eilės dabar labai pailgėjo, nes pabrango benzinas Lietuvoje. Aš jau keleri metai važinėju tik rusišku benzinu, jis pakankamai kokybiškas.

Yra buvę, kad pasienyje teko praleisti beveik dvi paras, nors ir tos keliolika valandų, kurias laukiu dabar, labai prailgsta.

Turiu knygą, skaitau, bet vis tiek labai vargina. Tačiau čia vargti niekas neverčia – tai darome savo noru“, – aiškina Danutė.

Padeda ir išradingumas

Stebime, kaip į marijampolietės automobilio baką telpa beveik 97 litrai benzino.

Čia pat moteris pasidėjusi ir metalinę talpyklą, kurią taip pat pripildo.

Nusistebėjus, ar leidžiama tiek benzino įvežti, moteris paaiškina, kad neleidžiama, bet ji talpyklos ir neveš – iš degalinės užvažiuos ant kalniuko, automobilis šiek tiek pakryps, ir tada į baką suvarvins dar kelis litrus.

Uždarbis – apie 100 litų

Į mūsų automobilio baką telpa 90 litrų A95 markės benzino. Degalinėje sumokame 1575 rublius – apie 162 litus.

Apskaičiuojame, kad Marijampolėje už tokį kiekį sumokėtume ne mažiau kaip 267 litus.

Vadinasi, jei nebūtų kitų išlaidų, jau 100 litų būtume sutaupę.

„Benzinas čia nebrango jau kelias savaites, o prieš tai buvo gerokai pigesnis, kainavo apie 1,5-1,6 lito.

Neseniai pabrango dujos, bet lietuviai jų čia nepila“, – paaiškina didelę patirtį šioje srityje turinti Danutė.

Nenori laukti – mokėk pinigus

Dabar liko nuobodžiausia kelionės dalis – begalinė ir beveik nejudanti eilė terminale už Černyševskojės miestelio.

Stojame į eilę ir svarstome, ką darysime – ar lauksime per naktį iki ryto, ar bandysime pervažiuoti anksčiau.

Terminale pasikalbame su kitais vairuotojais.

Jie paaiškina, kad tie, kurie nenori laukti, čia pat besisukiojantiems vyrukams turi sumokėti. Tada laukti nereikia.

Benziną vežantys lietuviai visa tai žino, tačiau daugelis pinigų nemoka ir kantriai laukia, nes kitaip uždarbis iš benzino gerokai sumažėja.

Nutariame nelaukti ir vienam vyriškių sumokame čia nusistovėjusią kainą – 200 rublių (apie 20 litą). Netrukus mums pasiūloma judėti, ir netrukus iš terminalo jau važiuojame pasienio link.

Benzino vežėjai aiškina, kad jie linkę geriau pastovėti eilėje negu mokėti kyšį.

„Lietuvių terminale mokame 5 litus, šiame terminale – dar 30 rublių, už tai, kad rusai leidžia įsivežti 10 litrų talpyklą, dar tenka mokėti, nors lietuviai tą kiekį leidžia kas savaitę įvežti teisėtai. O juk ir mašinos draudimas metams nemažai kainuoja, tad nelabai kas ir liktų nuo to pigesnio benzino“, – aiškina vairuotojai.

Pasieniečiui kilo įtarimų

Miestelyje pasienio posto link vingiuoja nemaža eilė. Išlipame ir pradedame ją fotografuoti.

Tuoj pat prisistato uniformuotas Rusijos pasienietis. Vyresniojo leitenanto laipsnį turintis pareigūnas paprašo mūsų pasų ir kviečia eiti paskui jį.

Bandome aiškinti, jog fotografavome ne pasienio teritorijoje, o miestelio gatvėje, kur nėra jokios draudžiamos zonos.

Pasienietis primygtinai klausinėja, kokiu tikslu mes fotografuojame, ar turime tam leidimą.

Čia pat prisistato jau įkaušęs vienas pinigų keitėjų. Jis reikalauja tuoj pat atimti ir fotoaparatą, ir juostelę.

Parodome savo darbo pažymėjimus. Be to, aš vilkiu „Lietuvos ryto“ marškinėlius, į kuriuos pasienietis taip pat atkreipia dėmesį.

Neatsiliekame nuo šio pareigūno nė per žingsnį, nes nesuprantame, kur jis neša mūsų pasus.

„Ar tikrai jus domina tik pasienio eilės ir benzino pirkti važiuojantys lietuviai? – kamantinėja pareigūnas. – Žinau, jog yra toks laikraštis „Lietuvos rytas“, esu jį kažkada skaitęs.

Supraskite ir mus – savaitgalį Kaliningrade didžiulės miesto jubiliejaus iškilmės, atvažiuoja Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos prezidentai.

Todėl mes esame gavę nurodymus jau nuo pasienio stebėti padėtį ir sustiprinti dėmesį, o čia jūs su tuo fotoaparatu“, – aiškina mūsų sulaikymo priežastį vyresnysis leitenantas.

Pareigūnas grąžina mums pasus ir palinki laimingo kelio namo. Rusijos pasienietis, pamatęs „Lietuvos ryto“ žurnalisto pasą, nusistebi, kodėl prieš tai sieną buvau kirtęs tik gegužės pabaigoje: „Retai pas mus užsukate.

Turbūt ne dėl benzino važiavote, nes visų pasai čia išmarginti spaudais“.

Per mėnesį uždirba kelis šimtus

Praleidę šioje kelionėje apie 7 valandas, grįžtame į Marijampolę. Jei ne tie 20 litų, duoti už leidimą važiuoti be eilės, būtų tekę sugaišti dvigubai daugiau laiko.

Su kolege kalbamės, jog tikrai negalėtume kas kelios dienos valandų valandas stypsoti muitinėje, stebėti vos judančias eiles, derėtis su muitininkais ar kitais neaiškiais tipais, siūlyti kyšius.

Tačiau galima suprasti ir tuos žmones: dauguma jų yra pensininkai, turintys daug laiko, kiti – bedarbiai, kuriems tokios kelionės per sieną jiems yra pragyvenimo šaltinis.

Pensininkų pora mums teigė, jog per vieną tokį reisą, pardavę parvežtas prekes ar benziną pažįstamiems, uždirba apie 50-60 litų, per mėnesį kartais susidaro ir trys šimtai.

Turi specialius siurblius

Nuolatiniai benzino turistai, kurie pigesnius degalus ne tiktai naudoja patys, bet ir juos pardavinėja, turi specialius siurblius, kuriais iš bakų greit išsiurbia benziną.

Tokius siurbliukus vienu metu naudojo ir Lietuvos muitininkai, kai pasienyje buvo bandyta tikrinti, kiek degalų yra mašinų bakuose, o buvo bandoma leisti įvežti tik pusę ar tris ketvirtadalius benzino bako.

Tokia tvarka galiojo neilgai, nes kiekvieną automobilį tikrinti muitininkams buvo sudėtinga, tai atėmė daug laiko, be to, neturėta kur dėti normą viršijančius degalus.

Pigesnį benziną perka ir JAV

Pasienio prekyba degalais – ne naujiena ir kitose šalyse.

Praėjusią savaitę lankydamasis JAV domėjausi benzino kainomis

Pietvakarinėje Amerikoje, Arizonos valstijoje, kuri yra pasienyje su Meksika, litras populiariausio benzino kainuoja 1,40-1,55 lito.

Konteinerinėse degalinėse benzinas dar keliais centais pigesnis.

Tuo tarpu Niujorke, Čikagoje litras tokio benzino kainuoja iki 1,70 lito.

Mano pažįstami amerikiečiai dejavo, kad benzinas dabar pabrangęs iki neregėtų aukštumų, nes dar neseniai kainavo bent 10-20 centų pigiau.

Turint galvoje gyvenimo lygį Amerikoje, tokios dejonės man buvo sunkiai suprantamos.

Sužinojau ir kitą įdomų dalyką – į Ameriką pirkti pigesnio benzino važiuoja pasienio gyventojai iš Kanados.

Amerikoje litras populiariausio benzino praėjusią savaitę kainavo apie 2,1-2,3 lito, todėl kanadiečiai, užsukę pas kaimynus, nepraleidžia progos įsipilti maždaug puse lito pigesnių degalų.
Algis Vaškevičius

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.