Pastaruoju metu namuose auginamiems gyvūnams keliami kur kas didesni reikalavimai nei prieš keliasdešimt metų. Tačiau su jais elgiamasi kur kas prasčiau ir neatsakingiau.
Šunims būtinas tinkamas elgesys ir auklėjimas, tačiau vieni šeimininkai dėl nežinojimo, kiti dėl tingėjimo ar neturėdami laiko apie tai negalvoja tol, kol nenutinka nelaimė. Netinkamos priežiūros rezultatas – bene kasdien pasitaikanti šunų agresija, kuri kyla dėl įvairiausių priežasčių.
Pažeidžia psichiką
Viena tokių priežasčių – socializacijos trūkumas.
Kai kurie šeimininkai neleidžia svetimiems žmonėms glostyti savo šuns ar uždaro jį atskirame kambaryje, kad šis nematytų žmonių, kol visiškai suaugs.
Toks elgesys pažeidžia šuns psichiką, ir vėliau jis gali pulti visus žmones, neišskirdamas nė vieno, nekreipdamas dėmesio į tai, ką jie daro ar kokio jie amžiaus.
Šunys tapti agresyvūs gali ir dėl instinktyvių priežasčių: kiekviena kalytė turi instinktą saugoti ir ginti savo šuniukus, todėl ypač vaikams būtina paaiškinti, kad į svetimų šuniukų guolį geriau nelįsti.
Dar viena agresijos forma pasireiškia sukelta baimės.
Nuolatos mažų vaikų skriaudžiamas ir kankinamas šuo neturi galimybės pabėgti. Todėl jam nelieka nieko kito, išskyrus gynybą. Tokiu atveju auklėti reikia ne gyvūną, o vaiką.
Būtina repeticija
Geriausiai šunys ir vaikai susidraugauja, jei auga po tuo pačiu stogu.
Tačiau, prieš atsirandant naujam šeimos nariui, verta būsimą situaciją „parepetuoti”.
Galima pasikviesti į svečius draugus, kurie atsivežtų savo augintinį. Vaikas turės galimybę su juo pažaisti ir apsiprasti.
Tėvai, pamatę, kaip jų atžala bendrauja su gyvūnu, galės nuspręsti, kas vyksta sklandžiai, o kur kyla nesklandumų.
Nusipirkus šuniuką, reikia pasistengti, kad jį parvežus namo vaikas taip pat būtų. Taip šuo supras, kad vaikas ten gyveno anksčiau už jį ir nėra šiaip koks prašalaitis.
Jei į namus parvežamas naujagimis, jį taip pat reikėtų „pristatyti” šuniui, supažindinti naujus draugus.
Ne visų veislių šunys vienodai sutaria su vaikais. Todėl prieš įsigyjant gyvūną reikia gerai pagalvoti, kokio temperamento šuo bus tinkamiausias.
Nederėtų pamiršti, jog šuniui šeima, kurioje jis gyvena, atstoja gaują. Todėl ir santykius šeimoje jis supranta kitaip nei žmonės.
Šunų gaujoje tvarka grindžiama griežta hierarchija. Vaikui (ir suaugusiajam) šeimoje saugu tada, kai šuo stovi ant paties žemiausio hierarchijos laiptelio.
Tai nereiškia, kad šuo turi būti skriaudžiamas, terorizuojamas.
Tačiau augintinis turėtų suprasti savo žemą padėtį, tuomet jis jausis saugus, pasitikės šeimininku, žinos, kad jam nereikia niekuo rūpintis, niekas jam negresia.
Sužeisti nenori
Jei šuo įgyja aukštesnį statusą nei vaikas, gali pasireikšti netinkamas jo elgesys. Pavyzdžiui, šuo puola prie vaikui iš rankų iškritusio sausainio ir kanda jam į ranką.
Keturkojui viskas atrodo kitaip: štai grobis (sausainis), aš, kaip turintis aukštesnį statusą, galiu pirmas jį pasiimti. O šitas mažas pirmas jį griebia – netvarka!
Šuo nenori sužeisti silpnesnio už save – jis vieninteliu sau žinomu būdu primena vaikui jo statusą.
Norint išvengti tokių situacijų, dar tuomet, kai šuniukas mažas, vaiką reikia skatinti retsykiais atimti šuns maistą, žadinti augintinį, kai šis miega, eiti pirmam pro duris, žiūrėti šuniui į akis, kai prie jo artinasi.
Panašiai turėtų elgtis ir tėvai: šerti šunį tik tada, kai pavalgo patys, neduoti jam maisto nuo stalo, bausti, jei šis piktai reikalauja skanesnio kąsnelio, dažniau glostyti vaiką, o ne šunį.
Pastebėjus nors menkiausią šuns agresiją – piktą urzgimą, grasinimą grybštelėti dantimis – vertėtų jį griežčiausiai nubausti.
Kol šuo mažas, sunku nebūna. Paprastai pakanka kelių gero elgesio pamokėlių. Bet jei tai nepadeda, nereikia tingėti kreiptis į profesionalą, kuris patars ir padės išvengti galimos nelaimės.