Jau kurį laiką norėjosi susipažinti su Kuba. Turistų numylėta, šviežiomis ir senomis legendomis apipinta ir minima dėl savo įspūdingos praeities, muzikinio paveldo, cigarų, rašytojo E. Hemingway’aus pamėgtų vietelių, revoliucijos, ir ilgalaikio Fidelio Castro rėžimo.
Turistų rojus Varadero
Draugai nusprendė išbandyti patogią kelionę: turizmo agentūros siūlomą kelionę apsistojant viešbutyje Varadero mieste, kuris iš tiesų pasirodė panašesnis į prabangių viešbučių turistams koloniją.
Balto smėlio paplūdimiai, nuostabiai žydros ir ramios jūros temperatūra +25 laipsniai Celsijaus. Čia pat šalia jūroje kartkartėmis žuvį medžiojantys pelikanai ir koraliniai rifai.
Kubiečių Varadero viešbučių paplūdimiuose nėra, išskyrus viešbučių darbuotojus – kviečiantys poilsinių pramogų išsiilgusius kanadiečius, portugalus, ispanus, rusus ir kitus turistus žaisti paplūdimio tinklinį, futbolą, paplaukioti baidarėmis, organizuojantys aerobikos arba Lotynų Amerikos šokių (salsos, merengės) valandėles.
Maloni saulė, tviskanti didžiulio viešbučio prabanga. Visad besišypsantys, besveikinantys viešbučio darbuotojai. Vakarais – pasitaikantys, lietuvišką (kažkodėl labiau nei mano bendrakeleivių portugalų) kraują pamėgusių uodų antpuoliai viešbučio atviro oro koncertinėje salėje, kur kasvakar organizuojami pramoginiai šou. Baseinai. Į kainą įskaičiuoti valgiai ir gėrimai. Diskoteka. Žaidimai. Sauna. Sporto salė. Ispanų kalbos pamokėlės. Laisvalaikiui skirtų užsiėmimų Varadero viešbučiuose turbūt nei vienam turistui netrūksta.
Bėgant iš viešbučio aplinkos
Draugų pora vieną dieną išsiruošia su gidu į kelionę panardyti su delfinais (už 75 eurus vienam asmeniui). Likę dviese, nekantraudami pamatyti ką nors daugiau, nei viešbučio aplinką, nusprendžiame vykti į Varadero centrą.
Viešbučio registratūroje klausinėjame, kaip būtų galima nuvažiuoti tuos 15 km. Administratorės, lygiai taip pat, kaip nuo oro uosto iki viešbučio lydėjusi gidė, kalba apie autobusą, atvykstantį prie pat viešbučio. Kaina – 5 konvertuojami Kubos pesai arba tiek pat eurų, kuriuos čia taip pat priima. Su tuo pačiu bilietu galima nuvykti ir grįžti.
Bet mes nenorime turistinio „sightseeing” autobuso! Klausinėjame, o kur paprastą autobusą, tarpmiestinio kubiečių transporto, galima būtų rasti? Atsakymas tas pats. Ir 5 konvertuojami pesai už turistinį, gražų, atvirą autobusą. Jokio kito autobuso… nėra, mandagiai šypsosi administratorė. Tik su netikėtu ilgesiu stebime pro kambario langus anksti ryte turbūt darbuotojus atvežančius ankštus ir senus amerikietiškus ir rusiškus autobusus, praburzgiančius keliu pro mūsų 5 žvaigždučių viešbutį.
Galiausiai, nesuradę kito būdo, sėdame į turistų autobusą. Vėjas atvirame antrame autobuso aukšte kedena plaukus, bendrakeleiviai taip pat, kaip ir mes, filmuoja ir fotografuoja tai, ką mato: nesibaigiančią didžiulių viešbučių kompleksų virtinę. Pagaliau pasiekiame miestelio centrą, išlipame prie autobuse per garsiakalbius reklamuojamo turgaus. Čia, kaip ir Palangos J.Basanavičiaus gatvėje, prekiaujama vien suvenyrais: Ernesto Che Guevaros marškinėliais, militaristinio stiliaus kepuraitemis, simbolizuojančiomis Kubos revoliuciją, kriauklėmis, iš augalų sėklų pagamintais auskarais ir karoliais, iš medžio drožtomis skulptūrėlėmis.
Mano vakarietiška bliuzelė su užrašu „Matrioshka” patraukia vienos suvenyrų pardavėjos dėmesį. Kubietė pradeda kalbinti, nusijuokia, kad šitos rusiškos lėlės Kuboje buvo labai populiarios kurį laiką ir jau nuspėdama smalsauja, iš kur atvykome.
Pasisakau, kad esu iš sugriuvusios Sovietų sąjungos buvusios kolonijos – Lietuvos. Užsimindama apie Lietuvą nepajuntu, kad kubietė susidomėjusi gaudo kiekvieną frazę, kuri pasakytų, kokį gyvenimą – geresnį ar ne – dabar gyvena šalis, ištrūkusi iš komunistinio rėžimo gniaužtų. Kubiečiai pasirodo jau pavargę nuo Fidelio rėžimo ir nesumeluotos informacijos stygiaus, kas vyksta pasaulyje už jų izoliuotos salos ribų.
Pasinaudoję proga, klausiame nuoširdžios suvenyrų pardavėjos, kaip nuvykti į Kubos sostinę Havaną. Ji nedrąsiai prasitaria, kad turistams yra skirti atskiri autobusai, o to, ko mes norime – važiuoti su vietiniais kubiečiais, natūraliomis šalies sąlygomis, turbūt neišeis pasiekti. Tai oficialiai uždrausta.
Varadero centre viešbučių nėra, pagaliau prasilenkiame su tikrais kubiečiais. Namai vargani, seni. Tokie patys ir automobiliai. Bet ne taksi. Žinoma, vietiniai gyventojai šiuo transportu nesinaudoja. Daugelis mina dviračius.
Šalia Varadero autobusų stoties sporto aikštėje tarp pievų vaikai žadžia beisbolą – vieną iš Kuboje populiariausių sporto šakų. Autobusų stotis primena senas lietuviškąsias, tiksliau, SSRS laikais pastatytas betonines stotis dideliais stikliniais langais. Varadero stotis atrodo irgi pastatyta tais laikais, kai Kuba ir SSRS „draugavo”, – ir nuo tų laikų nerestauruota, neperdažyta, dulkina.
Praeiname pro pastato laukiamojoje salėje sėdinčius ir savo autobusų laukiančius tylius kubiečius. Stoties kasoje klausiame, kada išvyksta autobusai į Havaną ir kiek kainuoja bilietas, nepamiršdami suvenyrų pardavėjos žodžių. Moteris pro kasos langelį iškiša lapelį, užrašiusi valandas: 9:00, 11:00, 17:00. Kaina – 10 konvertuojamų pesų. Net nebeklausiu, ar yra kitų autobusų į Havaną ir už kitokią kainą, įtardama nesulauksianti tiesaus atsakymo. Pasak suvenyrų pardavėjos, kubiečiai už bilietą į už maždaug 130 km esančią Havaną sumoka apie 1 pesą.
Kitą rytą išvykstame į Havaną patogiu autobusu su oro kondicionieriumi ir Holivudo filmus rodančiu televizoriumi palubėje, pravažiuodami šalikelėse „tranzuojančius” kubiečius, įstabius pievų, lieknų palmių laukus, naftos pumpavimo įrenginius, kitoje kelio pusėje tviskant saulės atspindžiams jūroje.
Havana: nakvynės paieškos
Vos išlipusius iš autobuso mus pasitinka moteriškė, siūlanti kambarių nuomą. Ji demonstruoja lapelį su antspaudu, stengdamasi įrodyti, jog jos verslas legalizuotas valstybės. Kuboje uždrausta neturint specialaus leidimo apgyvendinti namuose turistus, lygiai kaip ir turistams gresia bauda ar net areštas išsivežti iš šalies garsiųjų Kubos cigarų be oficialaus jų pirkimą („ne gatvėje”) įrodančio dokumento.
Sutinkame apžiūrėti siūlomus kambarius nakčiai – juk turėtų būti pigiau, nei viešbutyje. Kambarėliai senamiesčio butuko antrame aukšte (pirmajame gyvena šeimininkė su dukra, žentu ir anūku), maži, kubietė kaip tikra verslininkė nepaliaujamai kalba apie privalumus ir stengiasi būti kiek įmanoma paslaugi. Oro kondicionierius, karštas vanduo… Vienas iš kartu keliaujančių draugų pašiurpsta dėl kambarių ir paties pastato būklės, bet planuojame likti tik parą, tad dėl patenkinamos kainos nutariame likti. Šeimininkė pavaišina gardžia stipria kubietiška kava, tuo metu nusiderame nuo pradinės kainos 25 iki 15 konvertuojamų pesų už kiekvieną kambarėlį iš dviejų kambarių dviems, su šeimininkės žadamais pusryčiais.
Havanos senamiestis
Havana garsėja savo senamiesčiu – kadaise ispanų kolonistų įrengtomis gatvėmis ir dar išlikusiais to meto pastatais. Amerikiečių ir turtingų bei žymių europiečių pamėgta sostinė, buvusi vienu smagiausių miestų pramogoms dėl savo kabaretų, teatrų, muzikantų ir dainininkų, pamažu prarado savo žavesį po revoliucijos.
1959 m. F.Castro kartu su E.Che Guevara ir kitais sukilėliais nuvertė diktatorių Batistą, tačiau griuvus jo rėžimui, JAV paskelbė šaliai ekonominį embargą. Beje, iki šiol amerikiečiai turistai negali tiesiogiai iš savo šalies keliauti į Kubą, tad tos šalies piliečiai perka kelionės bilietus iš Kanados, o Kubos viza neįklijuojama pasuose, kaip įprasta, o tiesiog įdedama, kad amerikiečiui grįžus arba užsieniečiui atvykus po atostogų Kuboje į JAV, „nekiltų problemų”.
1962 m. F. Castro pasirašė sutartį su SSRS tuomečiu vadovu Nikita Chruščiovu, leisdamas sovietų laivams, gabenantiems raketas, apsistoti Kubos teritorijoje. Abipusis ekonominis bendradarbiavimas ir Tarybų Sąjungos parama Kubai tęsėsi iki SSRS griuvimo. 1990 m. pagrindiniu ekonomikos ir dolerių šaltiniu šaliai tampa turizmas, tačiau šių pinigų ekonomikos krizei ir griūvantiems pastatams sulopyti neužtenka net ir šiandien, kuomet turistai kaip bitės prie medaus skrenda į šią taip netoli nuo JAV Floridos valstijos esančią salą ir už šį saulėtų dienų ir šiltos jūros malonumą moka daug kartų minimalų kubiečių pragyvenimo lygį viršijančias kainas.
Havanoje, palikę daiktus savo ką tik išsinuomotuose kambarėliuose, patraukiame plačia alėja link dar išlikusių senamiesčio garsenybių.
Habana Vieja – senoji Havana – ispanų buvo pastatyta XVI-XVII a., dalis pastatų išliko iki šiolei, kiti be priežiūros sugriuvo ar buvo nugriauti. 1982m. UNESCO įtraukė Havanos senamiestį į pasaulio paveldo sąrašą ir pradėjo bažnyčių, aikščių, pastatų restauravimo darbus.
Paseo de Marti alėjoje mokiniams vyksta kūno kultūros pamoka. Vaikai krykštauja, žaisdami estafetes. Šalimais esančioje mokykloje būriuojasi kiti moksleiviai, plaikstosi raudoni uniformų kaklaraiščiai. Ant suoliuko sėdinti kubietė su kūdikiu šaukia senukui balkone: „Ei, Carlos, šypsokis, tave fotografuoja!”; kai objektyvas atsisuka į ją, ši noriai pozuoja ir paprašo mūsų elektroninio adreso, nes norėtų gauti nuotrauką. Klausiame jos elektroninio adreso, bet ši sakosi geriau pirma parašysianti, radusi progą. Kubiečiai neturi teisės naudotis elektroniniu paštu, nes šis yra tikrinamas, todėl dažnai naudojamasi laikinomis elektroninio pašto dėžutėmis ir slapyvardžiais.
Vienoje gražiausių Havanoje laikomų senųjų aikščių – Plaza de Armas pardavinėjamos senos knygos. Čia pat ir kolonijinio meno muziejus (Museo de Arte Colonial), miesto muziejus (Palacio de los Capitanes Generales), bei Castillo de la Real Fuerza – tvirtovė, baigta statyti 1577m., ir praradusi savo funkciją, vos iškilo kitos tvirtovės, bei tapusi tuometine Kubos gubernatorių rezidencija. Ši tvirtovė garsi vieno iš bokštų viršūnėje esančia bronzine moters skulptūra – La Giraldilla, kuri yra Havanos miesto simbolis.
Nuklydę iš turistams rekomenduojamo įžymių pastatų ir aikščių maršruto ir kurdami savąjį, senosios Havanos labirintuose stebime griūvančius pastatus, niekad nerestauruotus bet dar gyvenamus daugiaaukščius, ramią vietinio gyvenimo buitį. Gatve didelius daržovių prikrautus karučius stumia kubietis, čia pat gatvėje parduodamas savo prekes.
Senieji amerikietiški ir rusiški automobiliai ne tik vairuojami, bet ir dažnai čia pat gatvėje remontuojami susirinkusių talkininkų. Praeiname pro šiukšlių, sumišusių su griuvėsių plytomis, krūvas. Tačiau liūdnos, murzinos Havanos realybė rami, visi atrodo pripratę prie architektūros griuvėsių kaip ir prie turistų, kurių pagrindinėse senamiesčio gatvėse tiek pat, kiek vietinių.
Būtina pamatyti senosios Havanos širdyje esančioje aikštėje Jėzuitų pastatytą Havanos katedrą, kubiečių dar vadinama San Cristóbal. Viena gražiausių Lotynų Amerikoje vadinamų barokinė katedra išsiskiria savo neįprastu fasadu: nors fasadas simetrinis, du katedros bokštai skiriasi vienas nuo kito. Sukame į šalimais esančią gatvelę, kur visus E. Hemingway’aus gerbėjus traukia aplankyti garsųjį rašytojo pamėgtą barą La Bodeguita del Medio. Baro sienos ir net stalai išmarginti užrašais, tarp kurių ir paties rašytojo frazė: „My mohito in La Bodeguita, my daiquiri in El Floridita” (Mano mohito „La Bodeguitoje”, mano daikiri Floriditoje).
Yra abejojama, ar tikrai pats kurį laiką Kuboje gyvenęs ir kūręs E.Hemingway tai užrašė, ar baro savininkai, kad pritrauktų lankytojų. Tačiau net ir tokiu atveju atrakcija ir baro lankytojų, kalbančių įvairiomis kalbomis ir užsisakančių tradicinio kokteilio su kubietišku romu mohito, nesumažėja.
Pinigų ir maisto paieškos sostinėje
Havanos senamiesčio turistai naujokai, bežioplinėdami centrinėse gatvėse, nusprendžiame išsikeisti pinigų – iš eurų į kubietiškus pesus, nugirdę, jog už šiuos galima nusipirkti gatvėje užkandžių vietos kainomis. Pagaliau surandame banką, kuriame, parodžius asmens dokumentus, iškeičia eurus į konvertuojamus Kubos pesus.
Į kitą, vietos gyventojų valiutą – kubietiškus pesus – šiame banke nekeičia. Išėję iš banko antrą kartą sutinkame gatvėje mus kiek ankstėliau kalbinusių besišypsančių kubiečių porelę. Prieš tai mandagiai besisveikinę ir klausę, iš kur atvykome (kaip įtartinai daug senamiestyje sutiktų kubiečių), dabar pasidomi, ar nenorėtume papietauti, jie parodytų kur.
Iš kalbų apie Kubą girdėję, kad dažnai nelegaliuose restoranuose, o, tiksliau, tiesiog kubiečių namuose galima skaniai ir pigiai pavalgyti tradicinio kubiečių maisto, sutinkame. Mergina guviai šnekėdama atveda mus iki restoranėlio. Pasiūlome keletą monetų atsidėkodami, ši energingai atsisako: „Ne, ne! Mes – draugai!”
Bute – restorane prie kito staliuko jau sėdi keli turistai. Kai padavėjas pasiūlo delikatesinio langusto porciją už 20 konvertuojamų pesų (arba tiek pat eurų ar dolerių, jei turistas neturi pesų), šokiruoti kainų atsisakome siūlomų pietų. Lauke vėl susiduriame su mus atvedusių kubiečių porele, jie sutrikę stebisi, o mes skundžiamės kainomis.
Kubietė pasiūlo kitą vietelę papietauti, klausia, ar tiktų keptas viščiukas? Tiks bet kas, kas tipiška Kuboje, vėl keliaujame Havanos gatvėmis, bet šįkart net neįėję į restoraną teiraujamės lauke mus pasitinkančio padavėjo, su kuriuo jau spėjęs pakalbėti mus atvedusios kubietės vaikinas, kiek kainuotų pietūs. 12 konvertuojamų pesų – tik vištienos porcija vienam asmeniui, be gėrimų. Jau suirzę pajuntame, kad gaištame laiką ir galop, kubiečių porelei vėl siūlant naują variantą, atsisakome jų paslaugų ir viščiuko.
Tuomet šie paprašo bent jau nupirkti pieno jų kūdikiui. Šalimais esančioje Havanos senamiesčio krautuvėlėje, mums paprašius pieno pakelio, pardavėjas atsisako jo parduoti. Pieno yra, tačiau jis aiškina, kad kainos pasikeitė, kokia naujoji kaina, jis nežino, todėl negalintis jo parduoti.
Kubiečių porelė dar bando mus vestis link kitos maisto parduotuvės, tačiau šįsyk įteikiame keletą monetų, su kuriomis patys galės nusipirkti pieno. Havanos turistai – naujokai pagaliau suvokiame, kad senamiesčio malonūs ir besisveikinantys ir „iš kur atvykote” besmalsaujantys kubiečiai iš tiesų šitaip užsidirba pragyvenimui. Porelė mūsų neprašė pinigų už restorano rekomendavimą, tačiau nuolat anksčiau mūsų restorane atsidurdavęs vaikinas, kol jo draugė eidavo su mumis, greičiausiai susitardavo su restorano šeimininkais, kiek komisinių šie gaus už kiekvieną atvestą turistą. Tai įrodė ir viščiuką siūliusios užeigos padavėjas, pro kurį antrą kartą praeidami jau be kubiečių porelės išgirdome kitokią kainą – 7 konvertuojami pesai su įskaičiuotu gėrimu arba 5 – be gėrimo!
Tad po pirmosios „vakariečių turistų Havanoje” patirties, pietums pasirenkame saugesnį variantą, nusižiūrėję, kur užkandžiauja dauguma vietinių havaniečių. Beveik priešais Nacionalinį kapitolijų, kuris yra tikra Vašingtono kapitolijaus kopija, kitoje gatvės pusėje kioskelyje vietinėmis vietiniams skirtomis kainomis – už 10 kubietiškų pesų – nusiperkame po sumuštinį ir limonado (savo skoniu sukėlusio nostalgiją sovietinės vaikystės metams).
Kaip Kuboje taip pat apsilankęs vienas draugas pasakė, užsieniečių lankomose vietose „dirbantys” kubiečiai labai greitai supranta, kuris turistas yra „šviežias”, – tokį galima kalbinti, toks greičiausiai atneš pelno.
Bet net oficialiose pardavimo vietose kainos skiriasi. Šalia suvenyrų turgaus vandens butelis kainuoja vieną konvertuojamą pesą, prie Kapitolijaus – tris. Varadero centre interneto valanda verta šešių pesų, o Havanos senamiestyje – 1,50 peso. Suradę kitą banką išsikeičiame konvertuojamus pesus į antrą oficialią Kubos valiutą – pesos cubanos, už kuriuos paskanaujame gardžių net kelionių giduose rekomenduojamų tradicinių kubietiškų kokosinių ledų už 3 kubietiškus pesus.
Už ką Havanoje verta mokėti daug
Visame pasaulyje garsus „Tropicanos” kabaretas neprarado savo populiarumo nuo savo įkūrimo 1939 metais. Šešiasdešimt bei daugiau konvertuojamų pesų kainuojantys bilietai deja įkandami beveik vien tik užsienio turistams, kurie užpildo kabareto salę po atviru dangum, gurkšnoja kubietišką romą ir turi galimybę pasimėgauti puikiu šou. Kubietiški muzikos ritmai, gausybė išraiškingais kostiumais pasidabinusių šokėjų kuria vertą dėmesio magiją.
Ir kas nežino kubietiškų cigarų – tačiau nepatartina nelegaliai įsigyti jų gatvėje, nors ir siūloma. Ne žinovai gali būti apgauti, įsiūlant prastos kokybės cigarą, o išsivežti iš šalies cigarų galima tik turint specialią pirkimo vietoje išrašomą pažymą. Vis dėlto verta aplankyti bent vieną iš 42 esančių Kuboje cigarų fabrikų, tik ne visi organizuoja ekskursijas. Mes už 10 konvertuojamų pesų asmeniui nusiperkame bilietus valandos ekskursijai į vieną iš Havanos cigarų fabrikų „Partagas”. Cigarų sukimo salėje tyliai ir mikliai darbuojasi įvairaus amžiaus kubiečiai. Garsiakalbiai plyšauja radijo transliuojamą muilo operą. Gidė pasakoja, jog tam tikromis valandomis taip pat skaitoma kokia nors knyga – etatinis skaitovas per mikrofoną garsiai skaito cigarų sukėjams, kad šiems smagiau būtų dirbti.
Nauji mokiniai mokosi šio amato apie mėnesį. Kiekvienam numatytas cigarų vienetų skaičius, kiek kokybiškų cigarų darbininkas privalo paruošti per dieną, priklausomai nuo cigarų rūšies ir darbo sudėtingumo. Tai pat darbininkai gali kiek nori savo suktų cigarų parsinešti namo. Gidė demonstruoja cigarus, kurių vieneto kaina oficialioje rinkoje – apie 18 JAV dolerių, ir kuris surūkyti galima per valandą.
Klausiu, kiek uždirba cigarų sukėjas. Gidė atvirauja, kad apie 20 konvertuojamų pesų per mėnesį. Tokia minimali kubiečio alga. Nenuostabu, kad cigarų galima įsigyti gatvėje, galvoju, čia pat už keliasdešimt metrų nuo fabriko mums šnypštelint pavymui apie nelegalią „prekę”.
Naujoji Havana ir kitokie kubiečiai
Palikę senąją Havaną ramybėje, kitą dieną kulniuojame į naujesnius miesto rajonus. Kubos sostinėje rytas prasideda šalies gyventojų būriams nekantriai belaukiant senų amerikietiškų autobusų, vežančių jų darboviečių kryptimis; prie atvirų laukujų buto durų, vedančių tiesiai į gatvę, senutė kubietė pardavinėja skubantiems tautiečiams stiprią kavą; niekas mūsų nebekalbina ir neklausia nieko, ir net nesišypso, lyg garbingiausiems miesto svečiams. Klausiame kelio į Havanos universitetą, praeiviai mandagiai atsako, bet toliau skuba savo keliu. Taksistai irgi priverstinai nebesiūlo savo paslaugų, ir net nurodo, kaip pėstute galime pasiekti savo paieškų tikslą.
Galop neįtikėtino dydžio erdvioje revoliucijos aikštėje (Plaza de la Revolucion), kurioje Fidelis Castro sako savo kalbas susirinkusiems kubiečiams, pasijuntame menki ir mažyčiai.
Kubiečio pastabos
Šalyje, kur uždrausta pasakoti tiesą užsieniečiams ir uždrausta ją žinoti, Varadero miesto viešbutyje išsišnekame su vienu ten dirbančiu kubiečiu. Vaikinas, paklaustas, kokias Kubos vietas yra aplankęs, sutrinka, ir prisipažįsta tebuvęs Havanoje.
Keliauti po šalį gali tik užsieniečiai, sako jis, nes vietinis turizmas neegzistuoja – nėra viešbučių vietiniams gyventojams įkandamomis kainomis. Jis norėtų studijuoti Havanos universitete, bet neturintis pinigų pragyvenimui ir būstui.
Vaikinas pamini Kiniją, girdėjęs apie šios irgi diktatorinio režimo kontroliuojamos valstybės progresą, tarsi viltį ir jų šaliai šito pasiekti. Todėl nustemba, išgirdęs, kad šios šalies ekonomika auga pigiai apmokamų nežmogiškomis sąlygomis gyvenančių ir dirbančių fabrikų darbininkų dėka. Atrodo, Fidelis, lygindamas šalis, pamiršo tai paminėti savo tautiečiams. Vaikinas teiraujasi, ar neturime kokių nors nereikalingų drabužių, kuriuos galėtume jam padovanoti.
Viešbutyje įsijungiu Kubos televizijos kanalą. Barzdotas ir senstantis Kubos diktatorius per televiziją savo kalboje išreiškia nepasitenkinimą Vakarų politika ir kaltina Europos Sąjungą dėl nenoro importuoti cukranendrių cukrų bei dėl ekonominės Kubos krizės.
Palydint akimis iš lėktuvo Kuba ir jos koralų salos atsisveikina su mumis pasakiškų spalvų deriniu, kviesdama sugrįžti. Tačiau tikroji Kuba – visa tai, ko nepamatysite viešbučiuose ir turistų pamėgtose vietose: neturtinga, tačiau su gausiu istoriniu paveldu, o kubiečiai yra nuoširdūs ir mieli, jei tik jų kasdieninis pragyvenimo šaltinis nėra turistai.