Nuo žvaigždžių ligos gydo kiaulės

Regioninės Aukštaitijos televizijos programų direktorius, BTV loterijos laidų vedėjas Dainius Ožalas ir per realybės šou „Baras” išgarsėjusi Ieva Kaminskaitė antra savaitė viešai aiškinasi, kuris vienas kitą labiau įžeidė ir kuris iš jųdviejų serga žvaigždžių liga.

Aistros verda ne tik vietos spaudoje ir internete. Prieš kelias dienas dviejų ambicingų jaunų žmonių konfliktą bandė užglaistyti LNK televizijos publicistinė laida „Srovės”.

„Srovių” kūrėjai nuo D.Ožalo I.Kaminskaitei nuvežė ir kaip taikos simbolį įteikė kopūstą. Tačiau ši daržovė nesantaikos neužgesino.

Moteris šveitė kopūstą žemėn ir palinkėjo D.Ožalui sušerti jį savo kiaulėms.

Ligos nepripažįsta nė vienas

I.Kaminskaitė tikino nejaučianti žvaigždžių ligos simptomų ir aiškino, kad dėl konflikto kaltas jos išskirtinis humoro jausmas, kurį, deja, ne visi pajėgia suprasti.

„Aš ne daktaras, negaliu pasakyti, serga ji ar ne, bet pats sužvaigždėjimu tikrai nesergu”, – pozuodamas fotografui žviegiančių kiaulių garde pareiškė D.Ožalas.

Panevėžiečio D.Ožalo ir iš Pasvalio kilusios I.Kaminskaitės keliai susikirto prieš porą savaičių Aukštaitijos televizijos studijoje, kai Vilniuje gyvenanti bei Muzikos ir teatro akademijoje besimokanti buvusi „Baro” žvaigždė buvo pakviesta filmuotis vasaros pabaigoje turinčioje pasirodyti ATV pokalbių laidoje „Kaktusas”.

Dviem eterio žvaigždėms – laidos vedėjui ir dalyvei – filmavimo aikštelė pasirodė per ankšta.

Nuo pat pirmųjų filmavimo akimirkų ėmė bręsti konfliktas. Pasak D.Ožalo, laidos pašnekovė kalbėjo ne taip, kaip jis tikėjosi, kibo prie vedėjo žodžių, o galiausiai pareiškė „suvarysianti” visą laidą.

Pašnekovei netiko klausimai

Pirmiausia I.Kaminskaitė įsižeidė, kad D.Ožalas ją žiūrovams pristatė kaip buvusią LNK televizijos realybės šou „Baras” dalyvę.

Mergina vedėjui papriekaištavo, esą tai jau seniai pereitas gyvenimo etapas ir ją šiuo metu reikėtų pristatyti kaip laidos „Dviračio šou” aktorę bei dainininkę.

Paskui D.Ožalas neapdairiai tarstelėjo, jog I.Kaminskaitė kilusi iš Biržų. Ši frazė pašnekovę irgi papiktino, ji atrėžė, kad ne iš Biržų, o iš Pasvalio.

Tada D.Ožalas leptelėjo, neva spauda pastaruoju metu rašo apie tai, jog I.Kaminskaitė džiaugiasi savo dailiu kūnu, ir vėl nepataikė. Moteris pareiškė, esą spauda dabar rašo ne apie jos kūną, o apie tai, kad ji įsimylėjusi.

Po šių žodžių D.Ožalas paprašė operatorių baigti filmavimą, o Ievai pasiūlė važiuoti atgal į Vilnių.

Iš nuostabos I.Kaminskaitė dar kelias minutes pasėdėjo ant suoliuko, o pakilusi, neįtardama, kad kamera tebefilmuoja, metė repliką: „Tokių idiotų dar niekur nemačiau”.

Apsikeitė užgauliais žodžiais

„Panevėžio rytas” kalbino abu konflikto dalyvius. Nė vienas nesigynė, kad jiems susitikus filmavimo aikštelėje įsivyravo įtampa, tačiau abu neigė sergantys žvaigždžių liga ir dėl to negalintys susišnekėti.

D.Ožalas tikino, jog jį ir visą filmavimo grupę labai įžeidė I.Kaminskaitės maivymasis, arogancija ir replikos „idiotai” bei „provincialai”.

Vėliau I.Kaminskaitė neva dar paskambino Aukštaitijos televizijos direktorei ir visą panevėžiečių televizininkų kolektyvą išvadino „runkeliais”.

I.Kaminskaitė „Panevėžio rytui” aiškino, kad, pareikalavusi atsiprašymo dėl nedraugiško elgesio ir išvarymo iš filmavimo aikštelės, išgirdo grėsmingą bjaurų sakinį: „Dar ne tokio atsiprašymo sulauksi, sterva”.

Ji pripažino, kad įrodyti, jog iš tiesų buvo ištarta užgauli frazė, neįmanoma, nes nėra įrašo. I.Kaminskaitė buvo įsitikinusi, kad neįrašyti ir jos sviesti įžeidžiantys žodžiai.

Aroganciją įveikti padeda kiaulės

Konfliktui iškilus į viešumą panevėžiečiai svarstė, kad taip ir turėjo atsitikti, nes susitiko dvi „arogantiškos žvaigždės”.

Tačiau D.Ožalas „Panevėžio rytą” patikino „sužvaigždėjimu” tikrai nesergąs ir tai neva įrodo jo darbas kiaulių ūkyje.

Televizijos darbuotojas tvirtino, kad būtent kriuksintys, žviegiantys, kaimynėms uodegas iki stimburių nugraužiantys ir baisingą smarvę skleidžiantys gyvuliai yra šimtapocentis vaistas nuo žvaigždžių ligos.

Pasak jo, savaitgalį pakuopęs dvokiančias srutas ir pastumdęs didžiulį geležinį pašarų vežimėlį, vargu ar beturėsi noro spinduliuoti tuštybe.

Tik artimiausi Dainiaus draugai žino, kad 29 metų vyras, be televizijos, dirba ir tėvo kiaulių ūkyje. Ne bet kuo – direktoriaus pavaduotoju.

Tiems, kurie išgirdę žodį „kiaulė” iš karto susiraukia įsivaizduodami srutų tvaiką, D.Ožalas atrėžia, jog nėra ko didžiuotis minkšta kėde ar garsiu vardu – šiandien gali būti žinomas ir garbinamas, o ryt nežinia kur nupulsi. O jei nupuolęs nemokėsi jokio darbo, kur dėsies, žmogau?

Todėl televizijos programų direktorius ir pluša bendrame šeimos ūkyje, kad bet kada galėtų verslo vairą perimti į savo rankas.

Šeimos moterys – prancūzų kalbos mokytoja dirbanti motina, Kaune gyvenanti sesuo bei širdies draugė – prie kiaulių neprileidžiamos.

„Moterims nėra reikalo žinoti, kaip vyrai pinigus uždirba”, – sako vyriškis.

Panevėžyje sklando kalbos, jog jis ne tik serga žvaigždžių liga, bet ir turi milijoną litų.

D.Ožalas nesigina dėl milijono, sako, kad žmonėms kalbėti neuždrausi, bet būstą Ramygaloje, šalia tėvų namo, teigia įsirengęs už paskolos pinigus.

Kaimynai šaipėsi iš jauno pardavėjo

D.Ožalas nė kiek nesigėdi, kad laisvadieniais, o ir darbo dienų vakarais lenda į specialų kombinezoną ir drožia kuopti kiaulių gardų ar rūpintis kitais kiaulininkystės reikalais.

Prieš keletą metų Klaipėdoje studijuodamas režisūrą vaikinas nė neįtarė, kad kada nors scenos meno žinias pritaikys artistiškai kalbindamas mažus žviegiančius paršelius.

Prieš 5 metus Dainiaus tėvas Ričardas Ožalas, buvęs Ramygalos seniūnas, įsigijo senas, bebaigiančias sugriūti fermas. Sūnus buvo ką tik pradėjęs dirbti Aukštaitijos televizijoje žinių vedėju.

Teko derinti švarų, populiarumą Panevėžyje ir rajone žadantį darbą su kiaulidžių statybomis. Dėl tų kiaulių vaikinas metė mokslus, tapo ir statybininku, ir projektuotoju, ir pašarų specialistu, dar šiek tiek – veterinaru, pribuvėju, komersantu.

Tiesa, verslo jis buvo ragavęs dar mokyklos metais. Tėvai tuomet turėjo kelias visuomeninio maitinimo ir prekybos įstaigas, tad sūnus po pamokų stovėdavo šeimos kioskelyje ir pardavinėdavo alų bei visokias smulkmenas.

Kaimo girtuokliai Dainiui grūmodavo kumščiais, nes tas vos pastovintiems ant kojų vyrams nebeparduodavo antro bokalo. Tada kaimynai kalbėjo: „Jau iš šito tai nebus biznieriaus, nemoka pinigo daryti”.

„Duok tu tam pijokėliui gėralo kiek prašo, svarbu, kad tau kapeikos byra”, – mokė paslaugios kūmutės.

Siūlė šašlykų iš dvėselienos

„Ar valgau kiaulieną? Kodėl gi ne? Ir svečius vaišinu. Kai kiaulytė sava mirtimi miršta, kurgi dėsi, negi išmesi. Tada kepu šašlykus ir kviečiuosi draugiją. Atvažiuokit ir jūs kurią dieną, man negaila, iškepsiu, turiu potraukį šeimininkauti. Aš visiems draugams įrodinėju, kad kritusios kiaulės mėsa skanesnė”, – svetingai šiepiasi D.Ožalas.

Tačiau galiausiai neištveria ir prunkšteli. Suprantame, jog dvėselienos ragauti neteks.

Vienu metu topteli mintis, kad Aukštaitijos televizijos darbuotojas apskritai šaiposi ir tos laisvalaikiu auginamos kiaulės – tik blefas.

„Gerai, – sako D.Ožalas. – Parodysiu aš jums tikrą pinigų kvapą”.

Lekiame Ramygalos link. Netoli fermų cypteli D.Ožalo mobilusis telefonas. Pasirodo, jo ieško LNK laida „Srovės”. Irgi nori įsitikinti, ar D.Ožalo nekamuoja žvaigždžių liga.

Televizijos programų direktoriaus „pinigų kalykla” pasitiko akis graužiančiu kvapu ir kiauliškais garsais.

Patekti pas kiaules nėra taip paprasta. Visi gavome po naują „kosmonautų skafandrų” komplektą – kad gyvuliams neužneštume ligų, ir išklausėme elgesio instruktažą.

Liepta nerėkauti, nedaryti staigių judesių, nekaišioti pirštų į agregatus ir šiaip nekrėsti nesąmonių. Šiukštu nelipti į didžiųjų kiaulių gardus, nes tos įpykdytos gali mirtinai užkramtyti.

Kiaulės – tik iš pažiūros geraširdiški ir taikūs padarai. Kiekviename garde egzistuoja hierarchija. Pirmiausia prie lovio puola išrinktieji. Jei koks nesusipratėlis nesuvaldo apetito ir lenda į lovį be eilės, būna žiauriai nubaustas.

Jei nusižengėliui krimsteli vienas paršas, kiti elgiasi labai lietuviškai – kanda kas tik netingi.

Jei ryte apgraužtasis dar nebūna nustipęs, gauna „juozapėlio” pravardę ir keliauja į kiaulių lazaretą, t.y. atskirą gardą specialiai nuskriaustiesiems.

„Juozapėliai” – tarsi kiaulyno intelektualai. Jie labai greitai tampa prieraišūs, jei tik dresuotum, galėtų demonstruoti sumanumo aukštumas. Bet terliotis su „juozapėliais” niekam nėra laiko.

Į gardus nuo lubų nuleistos besisiūbuojančios grandinės skirtos įtūžusiems kuiliams pykčiui išlieti. Įsisiautėjusius ir geležį nugraužiančius paršus D.Ožalo tėvas vadina „hanibalais”.

Kiaulės aiškiai skiria svetimus ir, mums artinantis prie gardų, ima piktai kriuksėti ir žviegti. D.Ožalas liuokteli į aptvarą pas augintines, be pirštinių kaso mėšlinus paausius.

Padovanotų sunkvežimį runkelių

Mums besikalbant prisistato „Srovių” kūrėjai. Klausia, gal Dainius taikos vardan padovanotų Ievai paršelį ir atsiprašytų? Šis tiesiai šviesiai drožia: neatsiprašytų, o ir paršelio gaila.

Tada gal padovanotų runkelį? Arba kokį kopūstą?

„Tai kad ne sezonas, runkelių bus tik rudenį. O kopūstų neauginame, perkame iš parduotuvės kaip ir visi žmonės”, – neišmanėlius apšviečia D.Ožalas.

„Reikia palaukti rudens, kai runkelius veš į cukraus fabriką, tada galėsim visą sunkvežimį atvaryti”, – visai rimtai apie dovaną įsižeidusiai damai ima svarstyti vyriškis.

Galiausiai D.Ožalas su „Srovių” filmavimo grupe nuvažiavo į ūkininkų turgų Panevėžyje ir nupirko šviežią kopūstą. Daržovę televizininkai išsivežė į sostinę.

Panevėžys liko mielas

Pasišnekėti telefonu su I.Kaminskaite „Panevėžio rytui” pavyko tik iš trečio karto. Iš pradžių ji išvis nenorėjo kalbėti su provincijos žurnalistais, vėliau aiškino, kad neturi laiko – filmuojasi.

„Po viso to skandalo man daug pažįstamų skambino, klausė, ar man su galva viskas gerai”, – prisipažino I.Kaminskaitė.

„Panevėžio rytą” moteris tikino, kad mūsų miestas jai mielas net po konflikto su Aukštaitijos televizija.

I.Kaminskaitė Panevėžyje gyveno ketverius metus, kai mokėsi konservatorijoje. Tada ji dirbo ir muzikiniame teatre, yra sukūrusi vaidmenį spektaklyje „Grybų opera”.

„Iš pradžių nesuvokiau, kur yra problema, kaip galima taip drastiškai pasielgti. Man pasirodė, kad visi tylėjo žandikaulius nukabinę, buvo mirtina tyla. Tada išėjau.

Matėsi, kad laidos vedėjas nesusitvarko su nervais, jo rankos dreba, kai girdi ne tokius atsakymus, kokių tikėjosi.

Užtat mane ir kviečiasi į laidas, kad esu tokia, kad šneku, ką noriu”, – sakė I.Kaminskaitė.