Verslininkai ir valdininkai nesutaria dėl optimalaus elektroninių šiukšlių tvarkymo mechanizmo
Lietuva lyg ir suspėjo sureaguoti į prieš ketverius metus priimtą direktyvą dėl elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) atliekų tvarkymo.
Dar 2002-ųjų pavasarį buvo priimtas nutarimas „Dėl valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo”, kuriame numatyta, kaip šis uždavinys turėtų būti sprendžiamas. Kur kas liūdniau su praktine „švaros misija”. Įpareigojimas iki 2008-ųjų kasmet surinkti ir utilizuoti vidutiniškai po 4 kilogramus vienam gyventojui EEĮ atliekų kol kas atrodo neįkandamas – pernai Lietuvoje šis rodiklis siekė viso labo apie 200 gramų atliekų, arba 20 kartų mažiau negu ES užduotyje.
Gerų norų korekcijos
Daugiau nei prieš metus Aplinkos ministerijos bei Seimo Aplinkos apsaugos komiteto valdininkai paskelbė apie ketinimus reorganizuoti Atliekų tvarkymo tarybą ir sudaryti sąlygas verslininkams lygiateisiškai dalyvauti kuriant naują atliekų tvarkymo politiką Lietuvoje.
Tuomet viena iš šio sumanymo iniciatorių, Aplinkos apsaugos komiteto narė Vilma Martinkaitienė, teigė, jog reorganizuoti tarybą pastūmėjo noras įsiklausyti į verslininkų pasiūlymus bei praktinius patarimus rengiant naują atliekų tvarkymo įstatyminę bazę pagal ES direktyvas. Ji prisipažino, jog, pradėjus gilintis į aplinkosaugos problemas, susidūrė su verslininkų pasyvumu, kurį galima suprasti, nes iki šiol su savo siūlymais, pastabomis jie dažniausiai atsimušdavo tarsi į sieną.
„Verslas turi būti lygiavertis partneris valdant valstybę. Dažnai verslininkai geriau negu valdininkai žino, kaip praktiškai spręsti sudėtingas problemas. Aplinkosauga yra prioritetinė ES politikos sritis, kurioje mūsų laukia nelengvi nauji darbai, palyginti su ES senbuvių pasiekimais. Pirmiausia reikia priimti veiksmingus atliekų tvarkymo įstatymus pasirenkant efektyviausią atliekų tvarkymo modelį Lietuvoje. Nors oficialiai verslininkai galėjo prisidėti sprendžiant aplinkosaugos problemas valstybiniu lygiu, tačiau realiai iki šiol jiems nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti kuriant valstybės politiką šioje srityje”, – dėstė V.Martinkaitienė.
Sumanymo autoriai ketino į naująją tarybą išrinkti 10-12 narių iš maždaug 112 importuotojų, gamintojų, komunalininkų asociacijų bei porą Aplinkos ministerijos atstovų. Be balsavimo teisę turinčio nario, posėdžiuose buvo numatytos stebėtojų ir savotiškų tarybos veiklos kontroliuotojų vietos asocijuotų struktūrų delegatams. Tikėtasi, kad, didžiąją tarybos dalį sudarius verslininkams, pavyks įstatymus leidžiančiai ir vykdančiai valdžiai kokybiškai kurti teisinę bazę, pagrįstą ne tik teorinėmis žiniomis, bet ir praktikoje pasitvirtinusiais sprendimais bei logiškais argumentais.
Nors tuomet EEĮ utilizavimo pionieriai sveikino valdininkų pastangas pasitelkus verslininkų sukauptas žinias ir patirtį priimti efektyvius, aiškius ir lengvai suprantamus atliekų tvarkymo įstatymus, panašu, kad realiai padėtis per šį laiką pasikeitė labai menkai. Klausantis neseniai Lietuvos pramonininkų konfederacijoje (LPK) surengtos diskusijos dalyvių susidarė įspūdis, jog šią sritį reglamentuojantys įstatymai yra efektyvūs beveik tiek pat, kaip ir bet kokie kiti lozungai. Lig šiol nėra aišku, kas ką ir kaip pagal juos turi daryti, kas už ką atsakingas, todėl EEĮ tvarkymo sistemą šiuo metu pavadinti „sklandžiai dirbančia” neapsiverčia liežuvis.
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdantysis direktorius Valdas Sutkus pripažino, kad kol kas nėra vieningo valstybės institucijų požiūrio į šią problemą. Atliekų tvarkymas iki šiol tebėra tokia sritis, kur yra labai daug netvarkos. Ją reglamentuojantys teisiniai aktai neaiškūs, dažnai prieštaringi, egzistuoja nuostata, jog verslininkai yra vos ne piktybiški teršėjai, kurie kalti jau vien dėl to, kad gamina ar parduoda produktus, supakuotus į tarą, kurią po to tenka utilizuoti.
Atsakomybės dalybos
LPK diskutavę elektroninės įrangos gamintojai, kalbėdami apie reikalavimus civilizuotai utilizuoti ES direktyvose nurodomus senų buities rakandų kiekius, teigė, jog 14 000 tonų riba yra pasiekiama su viena sąlyga – jei Lietuvai skirtos užduoties realizavimu visa Lietuva ir užsiims. T.y. jei mūsų šalyje bus sukurta sistema, kurioje dalyvaus visos su elektronikos atliekomis susijusios grandys, pradedant gamintojais bei elektronikos importuotojais ir baigiant vartotojais bei savivaldybėmis.
Bendrovės „Snaigė” saugos skyriaus vadovas Alvydas Rakštys, kalbėdamas apie esamą padėtį, pastebėjo, kad buityje susidarančios elektros ir elektroninės įrangos atliekos turi būti surenkamos savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose bei EEĮ gamintojų ir importuotojų organizuojamose šių atliekų surinkimo sistemose. Tačiau kol kas aišku tik tai, kad EEĮ gamintojai ir eksportuotojai yra įpareigojami finansuoti šių atliekų utilizavimą. Kaip savivaldybės ketina vykdyti Atliekų tvarkymo įstatyme bei Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane savivaldybėms nustatytą pareigą rinkti panaudotą buitinę techniką, vis dar nėra aišku, nes ir pačios atliekų utilizavimo užduotys suformuluotos neaiškiai.
Pasak „Snaigės” atstovo, EEĮ vadinami visi dideli ir maži namų apyvokos prietaisai, IT ir telekomunikacijų įranga, vartojimo, apšvietimo įranga, elektros ir elektroniniai įrankiai, žaislai, laisvalaikio ir sporto įranga, medicininiai, stebėjimo ir kontrolės prietaisai, automatiniai daiktų išdavimo prietaisai – iš viso EEĮ sąraše yra 98-ios pozicijos. Specialistų manymu, bene aktualiausia problema yra buityje susidariusių EEĮ atliekų surinkimas ir jų pristatymas į specialias aikšteles.
„Šią atliekų tvarkymo sistemą apibrėžia du dokumentai – minėtas Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas bei Atliekų tvarkymo įstatymas. Jame, be kita ko, nurodoma, kad „savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą”. Čia taip pat numatyti ir EEĮ atliekų tvarkymo finansavimo šaltiniai. T.y. užfiksuotas principas „teršėjas moka” – tai reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir medžiagų bei gaminių, tarp jų – pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Tačiau ar iš tiesų tokia įmonė kaip „Snaigė” gali būti vadinama teršėja, jei po 15 metų žmogus išmeta nebereikalingą seną šaldytuvą? Mes kasmet gaminame apie pusę milijono šaldytuvų, tačiau 2000 tonų gamybos metu susidarančių atliekų sutvarkome arba už tai sumokame. Manau, kad šiuo atveju sąvokas reikėtų patikslinti. Mes neketiname likti nuošaly tvarkant EEĮ šiukšles, tačiau derėtų išnaudoti visus įstatymuose numatytus finansavimo šaltinius ir priemones”, – dėstė A.Rakštys.
„Snaigės” saugos skyriaus vadovas apgailestavo, kad nors ES direktyvose savivaldybių vaidmuo apibrėžtas labai aiškiai, Lietuvoje kone visą EEĮ atliekų tvarkymo naštą siekiama užkrauti ant verslo pečių.
„Direktyvos dvidešimtas įžanginis principas teigia, kad gamintojai turėtų finansuoti atliekų surinkimą iš surinkimo įrenginių, taip pat EEĮ atliekų apdorojimą, utilizavimą ir šalinimą. T.y. gamintojo misija apibrėžiama labai aiškiai – finansavimo atsakomybę užtikrina viena ar kelios sistemos, prie kurių visi tuo metu, kai atsiranda atitinkami kaštai, rinkoje dalyvaujantys gamintojai prisideda proporcingai. Dabar kuriama sistema, kurioje tėra vienas narys – EEĮ gamintojas”, – aiškino „Snaigės” atstovas.
Jis siūlo pakoreguoti planą, kuriame savivaldybėms būtų nurodytos EEĮ atliekų surinkimo iš gyventojų iki aikštelių užduotys, atitinkančios Lietuvai skirtas užduotis. Tai turi būti atlikta ne gamintojų bei importuotojų lėšomis.
„Jeigu dėl to reikia koreguoti kokius nors įstatymus, tai ir reikia daryti. EEĮ atliekų utilizavimas išliks aktualus dešimtmečius, todėl šio darbo pradžioje negalima palikti klaidų, kurios neabejotinai turės esminės įtakos gamintojų bei importuotojų ekonominei veiklai”, – kalbėjo A.Rakštys.
Diskusijoje dalyvavęs Aplinkos ministerijos sekretorius Aleksandras Spruogis savo ruožtu patikino, kad į EEĮ atliekų tvarkymą reikėtų žiūrėti optimistiškiau, nes lig šiol nebuvo formalios prievolės tvarkyti toko tipo šiukšles, todėl sistema dar tik derinama.
Tuo tarpu Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovai ragino paisyti įstatymo raidės ir teigė neabejoją, kad pagrindinį krūvį turėtų prisiimti elektronikos gamintojai bei importuotojai.
„Mes neturime užduočių surinkti kokius nors konkrečius kiekius senų buities prietaisų, todėl tam biudžetuose nėra numatyta jokių lėšų. Kaip pasikeis įstatymai – elgsimės atitinkamai”, – kalbėjo savivaldybininkai, abstrakčiai žadėdami „palaikyti” EEĮ atliekų perdirbėjus.
Mechanizmas įsisuka
Tikslinant, kieno atsakomybės ribos kur prasideda ir kur baigiasi, kai kurios įmonės jau skelbia konkrečius veiklos planus ir būdus jiems įgyvendinti. Visų pirma taip yra todėl, kad efektyviai organizuojant EEĮ atliekų perdirbimą, galima tikėtis pakankamai solidžių pajamų iš gautų brangiųjų metalų bei įvairių žaliavų chemijos pramonei tiekimo.
Antai bendrovė „Elektroninių mašinų perdirbimas” (EMP) jau prieš porą metų iš gyventojų surinkdavo ir perdirbdavo maždaug po 2000 tonų elektronikos atliekų. Pernai jos apyvarta siekė net 28 mln. litų.
Neseniai EMP pasirašė sutartį su Vokietijos įmone „Anlagenbau Umwelt + Technik Chemnitz Gmbh” (AU+T Chemnitz) dėl šaldytuvų perdirbimo gamyklos statybos ir įrengimo. Ši gamykla bus statoma Vilniaus rajono Galinės kaime EMP teritorijoje, šalia veikiančios elektronikos ir automobilių atliekų perdirbimo gamyklos.
EMP ir Vokietijos įmonės sandorio suma siekia 7 mln. litų. EMP investicijos šaldytuvų perdirbimo gamyklos pastatams, infrastruktūrai bei transportui sudaro dar 3 mln. litų. Planuojama, kad gamykla veiklą pradės iki 2006-ųjų lapkričio mėnesio.
Pasak „Elektroninių mašinų perdirbimas” generalinio direktoriaus Almonto Kybarto, šaldytuvų perdirbimo gamyklos įkūrimas yra ta grandis, kurios įmonei trūko siekiant sukurti universalią atliekų perdirbimo sistemą. EMP vadovas tikisi, kad šiemet įmonė perdirbs 4 tūkstančius tonų susidėvėjusios technikos, o tai 7 kartus daugiau nei pernai. Šiuo metu EMP gamybiniai pajėgumai per metus – 10 tūkst. tonų elektronikos atliekų, iki 1 000 tonų laidų ir kabelių, iki 300 tonų automobilių katalizatorių.
Apie ambicingus ketinimus darbuotis EEĮ atliekų tvarkymo srityje paskelbė ir asociacija „Infobalt EPA”, neseniai gavusi licenciją elektroninės įrangos atliekoms tvarkyti ir žadanti per artimiausius du mėnesius šioje srityje pradėti aktyvią veiklą.
„Iki šiol užsiėmėme daugiausiai organizaciniais licencijos gavimo rūpesčiais, dabar imamės realių veiksmų atliekų tvarkymo veikloje”, – sakė „Infobalt EPA” direktorius Edgaras Kriukonis.
Pasak jo, licencijos gavimas reiškia, kad maždaug 35 įmonės, dalyvaujančios organizacijos veikloje, artimiausiu metu galės pasinaudoti dalyvavimo tokioje asociacijoje privalumais ir sutaupyti apie 40 proc. lėšų tvarkant elektronikos atliekas.
Asociacija šiuo metu ieško partnerių ir pasirašo sutartis su organizacijomis, kurios gali pasiūlyti elektroninės įrangos atliekų surinkimo aikštelių.
„Šalyje yra 200-300 tokių aikštelių, todėl darbo pasirašant sutartis pakanka. Planuojame, kad tokios atliekos taip pat bus surenkamos vietose, kurias pasiūlys mūsų organizacijos nariai”, – teigė E.Kriukonis.
Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licencijos taip pat siekia Gamintojų ir importuotojų asociacija (GIA), tačiau pastarajai leidimo Aplinkos ministerija kol kas neišdavė.