V.Landsbergis: reikėtų keltis iš balos

Atidžiai politinę krizę Lietuvoje stebintis Europos Parlamento narys, Tėvynės sąjungos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis mano, kad dešiniųjų ir kairiųjų susitarimas dėl didžiosios koalicijos nėra neįmanomas.

* * *

– Viskas visada priklauso nuo žmonių. Jei politikų mintyse ir sąžinėje būtų supratimas, kad dešiniųjų ir kairiųjų koalicija yra išeitis, yra kelias, kurio reikia šiandien kryžkelėje esančiai Lietuvai, tokia perspektyva būtų galima, – „Lietuvos rytui“ sakė V.Landsbergis.

– Manote, kad Lietuvai geriausias šis kelias?

– Nuoširdus dešiniųjų ir kairiųjų aljansas valstybės labui būtų reikalingas.

Klausimas: kiek abi pusės, pirmiausia kairioji, kuri esmingai priešiška Tėvynės sąjungai, gali per save peržengti ir pabandyti dirbti kartu?

– Vis dėlto derybos sunkiai juda. Kairieji kaltina konservatorius, esą jie nepasirengę derėtis.

– Tuščios kalbos. Jie visada naudoja tuščias iš anksto parengtas frazes. Tai mes matėme dešimtis kartų, kai sakomos frazės gali būti pasakytos bet kada ir visai nepriklauso nuo kintančios situacijos, susitikimo ar įvykusio pokalbio.

Tokie žodžiai – nieko nauja. Ką reiškia, kad konservatoriai nepasirengę? Man atrodo, kad kaip tik dešinioji pusė yra labiau pasirengusi ir mato problemas. Mato, kad yra reikalinga nauja politika, proveržis dabartinėje politikoje.

– Kaip iššifruotumėte socialdemokratų siūlymą burti koaliciją vadovaujantis 13-osios Vyriausybės veiklos programa?

– Sėdėjimas toje pačioje baloje ir kvietimas atsisėsti kartu į tą balą tiems, kurie dar joje nesėdėjo.

Reikėtų matyti kelią iš balos. Kokią nors tvirtesnę dirvą, žydintį lauką. Eiti ta kryptimi, o ne sėdėti ten, kur jau buvai.

Premjero Algirdo Brazausko ir jo programos nebėra. Jis pasitraukė. Tai esmingesnis dalykas ir nereikėtų vaizduoti, kad vyksta tik vieno žmogaus pakeitimas kokiu nors A.Brazausku antruoju. Toks kalbėjimas reikštų, kad pirmenybė teikiama ne valstybės poreikiui, o išlikimui valdžioje su ta pačia sena politika.

– Tėvynės sąjunga taip pat nepagailėjo išankstinių užkeikimų.

Jos pirmininkas Andrius Kubilius yra pareiškęs, jog konservatoriai negalės dirbti kartu su vadinamuoju raudonuoju socialdemokratų sparnu.

– Tai buvo ženklas, kad, konservatorių akimis, socialdemokratai nėra beviltiški. Komunarai, senoji nomenklatūra – nepriimtini, bet Socialdemokratų partijoje yra ne vien jie. Tai buvo pozityvus ženklas, kad bendras darbas įmanomas.

Mūsų pozicija – lipam lauk iš balos ir einam kartu – yra teisinga.

– Vadinasi, išeitis iš aklavietės galima?

– Kai kurie politikai gali likti aklavietėje. Jie yra beveik aklavietėje. Tarp kairiųjų yra asmenų, kurie norėtų ten likti, norėtų, kad niekas nesikeistų, išliktų jų postai, galimybės turėti įtaką visokiai naudai liktų nepakitusios.

Kodėl tada, po Seimo rinkimų, kairieji tik pasijuokė iš vaivorykštės perspektyvos? Todėl, kad vaivorykštės situacijoje jie nebūtų laisvi slapta tartis. Dirbant kartu viskas turėtų būti vieša, atvira. Jei jiems tai nepriimtina, tai ir yra Lietuvos nelaimė.

Yra Vokietijos pavyzdys. Dešiniųjų ir kairiųjų jėgų koalicija Vokietijoje suteikė vilties, iš karto pagerino investicinį klimatą, ekonominius rodiklius, nes buvo pasiųsta žinia: sugebėta susitarti dėl pagrindinių dalykų, kitus, dėl kurių negalėjo susitarti, padėjus į šalį.

Jei turime pagrindinių uždavinių Lietuvai sąrašą, jei politinės jėgos, kurios laikosi Lietuvos erdvės, susitartų dėl pagrindinių uždavinių valstybei, tai būtų viltingas kelias šiuo laikotarpiu esant šiai situacijai.

Socialdemokratai dar sėdi ant tvoros ir žiūri, kur jiems nutūpti.

Į valstybinio apsisprendimo pusę sunku, nes pripratę būti kitoje. Jeigu jie padarys principinį apsisprendimą, tai bus didelis žingsnis pirmyn.

– Ar, nepaisant sudėtingos situacijos, manote, jog A.Brazausko pasitraukimas yra teigiamas dalykas, galintis nulemti didelius pokyčius ir politikoje, ir valstybėje?

– Turėtų lemti pokyčius, bet nežinia, ar greitai. Be A.Brazausko liko Vyriausybė. Jis buvo ne tik premjeras, bet ir veikė kaip asmuo, sprendžiantis visos Lietuvos reikalus.

Poste jo nėra, bet jis tebelieka įtakingos partijos vadovas. A.Brazauskas nėra išėjęs iš politikos, tik dabartinis jo vaidmuo nėra aiškus.

Ar gali būti toks pat kaip Viktoro Uspaskicho, kuris pasitraukė iš valdžios, bet liko valdžioje? Ar A.Brazauskas eis poilsio iš tikrųjų ir nebedarys įtakos politikai iš užkulisių?

Reikėtų santūrumo kalbant apie jo epochos pabaigą. Bet gali būti, kad ji eina į pabaigą.

Mes dar pamatysime, kokios bus pozicijas prarandančios kairės konvulsijos.

Ko tikėjomės po Rolando Pakso istorijos? Tikėjomės, kad tai buvo didesnio apsivalymo pradžia, kad korumpuotos jėgos, mafijinės jėgos nesiskverbs į valdžią. Viltys nepasitvirtino. Dabar jų vėl galima turėti. Yra galimybė turėti autentiškesnę Lietuvos valdžią, atsparesnę pašalinėms įtakoms ir blogiems įpročiams.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.