Šiandien Lenkų institute sostinėje pristatoma poetės Barbaros Gruszkos-Zych poezijos rinktinė „Miegu su tavimi po oda”, išleista lenkų ir lietuvių kalbomis. Prieš keletą metų lietuvių rašytojus į draugystę su poete pastūmėjo Nobelio premijos laureatas Czeslawas Miloszas.
Barbara Gruszka-Zych – Katovicuose gyvenanti didžiausio Lenkijos katalikų savaitraščio „Gosc Niedzielny” žurnalistė, eseistė, literatūros kritikė ir poetė. Gruszka-Zych nuo 1989 metų išleido septynis poezijos rinkinius, reportažų knygą apie šventąjį brolį Albertą, pokalbių su žinomais Lenkijos žmonėmis knygą „Užrašyk kaip…” Jos kūryba išversta į anglų, prancūzų, čekų, vokiečių, rusų, vengrų, italų ir net arabų kalbas, o prieš kelerius metus ir mūsų periodikoje pasirodė pirmieji Barbaros eilėraščių vertimai į lietuvių kalbą. Rinktinė „Miegu su tavimi po oda” – autorei ypatinga ne tik dėl to, kad tai pirmoji knyga lietuvių kalba, bet ir todėl, jog šalia lietuviško vertimo pateikiamas teksto originalas. Pasak knygos sudarytojos, vertėjos ir poetės Birutės Jonuškaitės, dvikalbiai leidiniai gana dažnai pasirodo Lietuvoje, o Lenkijoje, per knygos pristatymą Varšuvoje ir Katovicuose, tai kėlė nuostabą ir didžiulį susidomėjimą, skatino plačiau kalbėti apie kaimyninių šalių literatūrų ryšius.
Suvedė Miloszas
„Prieš dvejus metus, kai Czeslawas Miloszas dar buvo gyvas, aplankėme jį, įteikėme Lietuvos rašytojų sąjungos garbės nario pažymėjimą ir pakvietėme atvykti į „Poezijos pavasario” renginius, – prisimena Jonuškaitė. – Miloszas jau buvo silpnos sveikatos, apgailestavo, kad negalės atvažiuoti, ir pasiūlė pakviesti Barbarą. Apibūdino ją kaip labai talentingą moterį, rašančią tikrai gerus eilėraščius”.
Prieš metus Gruszka-Zych viešėjo „Poezijos pavasaryje”, o šįkart jau atsivežė poezijos rinktine „Miegu su tavim po oda” į kitą poetų šventę – „Gegužė prie Neries”.
„Labai džiaugiuos, kai pasirodo mano kūrybos vertimai. Kita kalba – tarsi naujas gyvenimas, kurį man šįkart padovanojo Birutė Jonuškaitė”, – sako Gruszka-Zych. Barbara prisimena Marcelijų Martinaitį, Tomą Venclovą – pirmuosius lietuvių autorius, kurie jai tarsi atvėrė kelią į mūsų literatūrą. Tačiau ypatingą vietą Barbaros kūryboje suvaidino Miloszas – lenkų, lietuvių, net amerikiečių literatūrai atstovavusi išskirtinė asmenybė.
„Per paskutinius keturiolika Miloszo gyvenimo metų labai dažnai pas jį nuvažiuodavau: rašiau straipsnius, rengiau interviu pokalbių knygai, kalbėjome apie poeziją, – pasakoja Barbara. – Jis skatino mane rašyti, bet ir įspėjo apie didžiulę kūrybos naštą ir atsakomybę. Todėl dabar, kai kas antras lenkas skelbiasi esąs poetas, aš nesijaučiu poete, tik sakau, kad rašau eilėraščius”.
Pojūčių pasaulyje
„Kuo mus, lietuvių skaitytojus, gali sudominti Barbaros eilėraščiai?” – klausiu poeto Donaldo Kajoko, „Nemuno” leidykloje išleistos poezijos rinktinės redaktoriaus.
„Svarbiausia, kad tai tikrai labai gera poezija. Čia tikslus psichologinis piešinys, taupi šiuolaikinė forma, – sako Kajokas. – Palyginti su mūsų autoriais, jos kūryboje daug grakštesnė erotika ir ironija. Knygoje apskritai labai daug erotikos; ji svarbi, bet ne svarbiausia”.
„Labai drąsi moteriška poezija, išpažįstanti savo moteriškumą, kitaip tariant, pasaulį sugerianti pojūčiais”, – kalbėjo Miloszas apie Gruszkos-Zych eilėraščius. O Jonuškaitė prisipažino, kad nebuvo lengva sudaryti rinktinę iš visų autorės poezijos rinkinių – daugiau kaip 600 Barbaros eilėraščių.
„Šiandien labai madinga daug samprotauti apie meilę ir erotiką, bet dažniausiai apie tai kalbama labai vulgariai, neskoningai, – sako Jonuškaitė. – Sudarydama rinkinį norėjau parodyti, kad ir apie šiuos dalykus galima kalbėti aukštai pakėlus jausmų ir kūrybos kartelę. Barbaros poezija žavi elegancija ir estetika, o ne vulgaria, primityvia kalba. „Miegu su tavimi po oda”, manau, gali būti kaip pavyzdys tiesmukoms, ne visada vykusioms mūsų poetų eilėms”.