Kaime dar gyvas paprotys giedoti

Skurdas ir alkoholis įveikė dar ne visus Lietuvos kaimus. Trijų gretimų netoli Paįstrio esančių Panevėžio rajono kaimų gyventojai vakarais į rankas ima ne stikliuką, o nuo laiko nurudusias maldaknyges.

Visą gegužę Pragarėlės, Adomavos ir Birželių kaimuose, vis kitoje troboje, skambėjo Švč. Mergelei Marijai skirtos giesmės.

„Majavos“ giedojimais vadinamas paprotys šalyje jau beveik išnykęs, o šių trijų kaimų senbuviai didžiuojasi neleidžiantys numirti gražiai tradicijai.

Giedoti suvažiuoja dviračiais

„Panevėžio rytas“ pataikė atvažiuoti, kai trijų kaimų giedotojos rinkosi Birželiuose, Vitalijos Marcinkevičiūtės troboje.

Nedidukas šviežiai geltonai nudažytas medinis namas švietė iš tolo. Palei sieną jau rikiavosi dviračiai – transporto priemonė tų žmonių, kurie gyvena toliau ir dar turi sveikatos ją minti.

Atvažiavome pusvalandžiu per anksti, tad Aušra Rapkevičienė, vietos felčerė ir visų apylinkės žmonių bėdų žinovė, pasiūlė važiuoti kartu į Stakelių sodybą atsivežti sunkiai vaikštančios „giedorkos“.

Vienkiemyje gyvenanti garbaus amžiaus Ona Stakelienė apylinkėse nuo seno garsėja skambiu balsu ir dainingumu. Ji labai nori prisijungti prie vakarinių giedojimų, tačiau moteriai sunku vaikščioti, net iš trobos be lazdos neišeina.

Kelią į pirtį išgrindė akmenimis

Pravažiavę pro kelis Birželių kaimo namus, iš karto atsiduriame Adomavoje. Nežinodamas ir nesuprastum, kur yra dviejų trobomis susiglaudusių kaimų riba.

Kaimus skiria ne riboženklis, o iš žvyruotos į akmenuotą dangą pereinantis kelias.

Labai keista atkampioje vietovėje regėti nugludintų akmenų grindinį, tokį, kokie paprastai veda į dvarus ar yra didmiesčių senamiesčiuose.

Tačiau akmenuoto kelio gabalo istorija dar labai šviežia, tesiekianti sovietmetį, kolūkių klestėjimo laikus.

Prieš kelis dešimtmečius kolūkis Adomavoje pastatė prašmatnią pirtį, joje vyko susirinkimai, vestuvės, jubiliejų iškilmės. Garsas apie Adomavos pirtį sklido gerokai už rajono ribų, ją puotoms užsisakydavo ir didmiesčių gyventojai.

Kad dažni ir neretai aukšto rango svečiai nesimurkdytų pavasario ir rudens purve, nuolat pažliungantis žvyrkelis buvo išgrįstas akmenimis.

Dėmesio negailėjo ir savižudžiams

Iš akmenuotojo kelio pro memorialine lenta pažymėtą vietos knygnešio A.Stakelės sodybą sukame į laukus, aukštų medžių apsupto vienkiemio link.

71 metų O.Stakelienė ir 76 metų jos sutuoktinis Feliksas Stakelė į vienkiemį atsikraustė tuoj po vestuvių, nugyveno čia gražiausius jaunystės metus, išaugino 5 sūnus, o dabar vasaromis ir per didžiąsias šventes sulaukia trečios kartos jaunimo – 10 anūkų.

Stakelių pavardė šiose apylinkėse giliai įsišaknijusi: kur pažvelgsi, jei tik akys užgriebs sodybą, būtinai pataikysi pas Stakeles. Kad nesupainiotų, kaimynai sako: paupio Stakelienė, pamiškio Stakelienė ir panašiai.

Onos ir Felikso kieme tylu, vos vos girdėti aukštų medžių viršūnių siūravimas, du skirtingose būdose gyvenantys kiemsargiai, kol artyn neinam, loti tingi.

Kartu su šeimininkais per trobos slenkstį į kiemą išsirita storas, dėl jauno amžiaus vos ant kojų pastovintis šuniukas. Bus pamaina tiems nebelojantiems, mat anie jau nusenę.

Šnektelėti susėdame troboje. Švarutėliame būste kvepia džiovintomis gėlėmis ir dar kažkuo, matyt, būdingu tik tiems namams.

O.Stakelienė nesigina, kad kažkada garsėjo aplinkiniuose kaimuose kaip nepakeičiama laidotuvių giedotoja. Žiūrėk, tik miršta kas, ir O.Stakelienė neraginta ruošiasi į šermenis.

Pritarti laidotuvių giesmėms O.Stakelienė pradėjo vos sulaukusi 14 metų. O paskui balsinga panelė ir linksmesnių melodijų ėmėsi, dalyvavo įvairiausiuose saviveikliniuose kolektyvuose, giedojo Paįstrio bažnyčios chore.

Per religines šventes O.Stakelienė su kitomis balsingomis gretimų kaimų kaimynėmis giedodavo prie kryžių, prie kryžkelėse pastatytų koplytstulpių.

Ir savižudžius apgiedodavo, ir į kapus giesmėmis palydėdavo, nors kai kur ranką prieš save pakėlusiems nelaimėliams dvasininkai drausdavo rodyti tiek pat dėmesio kaip uoliems krikščionims.

Giedoti rinkosi visais laikais

„Oi, kaip mes dainuodavom. Grįžtam iš darbų, negi eisi dykai, tai dainuojam. Net traktorininkai sustodavo mūsų paklausyti. Labai vieningas jaunimas šitose apylinkėse buvo. O dabar, jei uždainuotų kas nei iš šio, nei iš to, sakytų: gal girtas?“ – senus laikus prisiminusi šypsosi pašnekovė.

Klausiame, ar ne tuo skambiu balsu moteriškė ir vyrą prisiviliojusi. Abu sutuoktiniai prajunka.

„Dainavau, dainavau laukuose ir prisidainavau. Aš tada laukininkystėje dirbau, o jis brigadininkas buvo, taip ir susipažinome“, – sako O.Stakelienė.

Gerokai mažiau nei žmona kalbus F.Stakelė primena, kad jiedu jau atskaičiavo 46 bendro gyvenimo metus, tikisi sulaukti ir auksinių vestuvių.

Vyrui namuose O.Stakelienė retai padainuodavo, užtai jų troboje būdavo dažni šventiniai susibūrimai, abu mėgdavo ir į šokius nueiti, ir į visokias kolūkio organizuojamas vakarones, rengdavo vaidinimus.

Dabar Stakelių namai atgyja tik vasaromis, kai po mokslų suvažiuoja anūkai. Jokio ūkio, jokių gyvulių garbaus amžiaus pora nebelaiko.

„Pernai dar vištų turėjom, bet kažkoks parazitas išpjovė. Dabar visi gyviai – šuniukai ir katė“, – sako O.Stakelienė.

Senoji vienkiemio šeimininkė mielai giedotų „majavose“ kasvakar, tačiau kitame kaime esančios trobos, kur renkasi giedotojai, savomis kojomis pasiekti nebepajėgia.

Lipdama į felčerės vyro vairuojamą automobilį O.Stakelienė džiaugiasi, kad tokia medikės pagalba – balzamas širdžiai.

„Ot, gerai, kad veža, sunku eit, liga pristojo, reikia visur „draugę“ pasiimti“, – į automobilį įsitraukdama ir kojų pagalbininkę lazdelę aiškina senoji.

„Mūsų kaimuos „majavas“ visais laikais giedodavo. Būdavo, pareiname iš kolūkio, apsitvarkome kiek namie ir einam pas kurį kaimyną giedot“, – apie gražią kaimus suvienijusią ir ilgus metus tebegyvuojančią tradiciją sako moteris.

Tarp moterų – ir du vyrai

Kai įsukame į geltonojo namo Birželių kaime kiemą, viduje jau šurmuliuoja išsipusčiusios giedotojos.

Per kambario ilgį nutiestas balta staltiese uždengtas stalas. Suolai iš abiejų pusių apsėsti vakarotojų. Nebetilpusios sutupia tolėliau, ant palei sienas sustatytų fotelių, kitos sėdi ant galustalėje stovinčios sofos.

Vyriškiai, F.Stakelė ir Feliksas Glušokas, į giesmių vakarą atlydėję žmonas, įsitaisę kiek atokiau, palei koklinę krosnies sienelę.

Giedotojos juokiasi, kad visą jų kompaniją būtų galima vadinti našlių klubu, jei ne tos kelios, gyvenimo keliu dar keliaujančios su sutuoktiniais.

Pasikumščiavusios krizendamos našlės prisipažįsta, kad neblogai būtų dar ištekėti, tik čia pat susigriebia, jog šiais laikais kur begausi dorą, gerą ir ne „pijoką“.

O atrodo visos tikrai lyg antros jaunystės nuotakos: skarutės gurgžda, kurios be jų, tai plaukai bangelėm sudėlioti, baltos apykaklės, dailesni nei šiokiadieniais megztiniai, išeiginiai sijonai.

Giesmės liejasi iš širdies

Kol dar neatversti giesmynai, moterys smagiai šnekučiuojasi. Tarp senolių įsispraudusi ir 13-metė Rita Meželytė. Mergaitė neraginta prisijungė prie gražias religines tradicijas palaikančio senimo.

67 metų Regina Storastienė sako labai didelė giedotoja anksčiau nebuvusi, bet giedojo „majavose“ pernai, atėjo ir šiemet. Šalia jos įsitaisiusi 70-metė Stasė Stakelienė, už jos – seserys Genovaitė Preidienė ir Bronė Jankauskienė.

Anelė Tarvydienė mums rodo vyriausią giesmininkę. Marytei Vaičelienei jau 83 metai, tačiau jie nėra našta, kai reikia ateiti į „majavų“ vakarą.

Pernai visą gegužę giesmininkus savo troboje glaudė Ona Žilėnienė, šiemet ji šeimininkės pareigas perdavė Vitalijai Marcinkevičiūtei, per kitas „majavas“ į kieno namus giesmininkai kraustysis, dar nežinia.

„Močiutės sensta, vis sunkiau paeiti, gal įsitaisysim pas tą, kurios kojos nebeneš, o giedoti norės“, – aiškina 39 metų Zita Kazlauskienė, pagrindinė šių susibūrimų organizatorė ir idėjos puoselėtoja.

Kazimiera Stakelienė, Stasė Čekonienė ir kitos giedotojos per stalą siekia į krūvą sudėtų giesmynų.

Susitarta, kad giesmės per kaimus turi nuvilnyti 19 valandą, tad moterys liaujasi plepėti, Z.Kazlauskienė uždega žvakes prie trobos gale įrengto ir gyvomis gėlėmis apkaišyto mažyčio altorėlio.

Žiedais apipintą Marijos paveikslą nušviečia du virpančių liepsnų liežuvėliai.

Giedotojos balnojasi akiniais nosis, atsiverčia nuo dažno vartymo apspurusių giesmynų reikalingą puslapį ir laukia ženklo pradėti.

„Čia mūsų giedojimo kokybė gal ne bažnytinė, bet iš dūšios – kaip mokam, taip giedam“, – prieš pasigirstant iš įvairių balsų sudėliotai melodijai tarsi atsiprašo Z.Kazlauskienė.

Su pirmaisiais giesmės garsais senų moterų veidai nušvinta, tarsi išsilygina paakių raukšlelės.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.