Paskutinis Krekenavos vokelis

Darbo partijos įkūrėjui gresia aštuoneri metai belangės.

Kratos bei poėmiai rusų kilmės milijonieriaus Viktoro Uspaskicho įkurtos Darbo partijos būstinėje, jo namuose Kėdainiuose, jam artimoje aplinkoje – padarinys trejus metus vykdytos populistinės veiklos, kuri, pasirodo, kasdien balansavo ties nusikalstama veika.

Jei šiandien laikinai partijos pirmininko įgaliojimus sustabdyti priverstas V.Uspaskichas iš Rusijos gilumos virkauja, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimų nusikalstamų veikų yra „politinis užsakymas”, tai jį iš tikrųjų užsakė ne kas kitas, kaip pati Darbo partija.

Viešos kalbos apie „otkatą” už verslininkams suteiktą negrąžinamą Europos Sąjungos milijoninę paramą, siūlymas steigti ES struktūrinių fondų milijonus nukreipiančias bendroves ir konsultacines firmas, ruošiančias „sėkmingus” šios paramos projektus, pagaliau pačių „darbiečių” vieši prisipažinimai arba asmeniškai iš V.Uspaskicho, arba iš partijos kasos gavus nemažas pinigų sumas -visa ši nelegali, su įstatymais besikertanti veikla negalėjo nepatraukti teisėsaugos institucijų dėmesio.

Kita vertus, Darbo partija į save dėmesį atkreipė dar per praėjusius Seimo rinkimus: agitacijai skyrusi veik milijoną litų (ketvirtadalis visos rinkimams surinktos sumos), ji vien tik savo reikmėms oficialiai išleido apie pusę milijono – tokia keista veiklos ypatybe nepasižymėjo nė viena rinkimuose dalyvavusi politinė organizacija.

Nors šiandien teisėsaugos institucijos po devyniais užraktais saugo bet kokią informaciją, siejamą su galimai neskaidraus Darbo partijos finansavimo tyrimu, iš pamažu į viešumą prasiskverbiančių faktų galima garyti išvadas, jog juodojoje „darbiečių” buhalterijoje buvo skaičiuojamas ne vienas milijonas litų, kurie buvo mokami ne tik valstybės tarnyboje aukštas pareigas einantiems saviškiams, bet ir eiliniams valdininkams už jų veiksmus arba neveiklumą. Juodaisiais partijos pinigais sotintas ir ne vienas Seimo kėdėse sėdintis „darbietis”.

Kad V.Uspaskicho ir Darbo partijoje anaiptol ne viskas skaidru, visuomemei atskleidė vadinamoji vokelių istorija, kai su V.Uspaskicho šeimos verslu siejamos Krekenavos agrofirmos darbuotoja Dalia Budrevičienė viešai prabilo apie ne tik jai, bet ir daugumai darbuotojų mokamą neoficialų atlyginimą. Lietuvos teisėsauga, nors iš pradžių mieguistai reagavusi, negalėjo nutylėti Krekenavos vokelių skandalo.

Vokelių mada – iš Urdomos

Jei V.Uspaskichas būtų iki galo atviras, pradėto ikiteisminio tyrimo dėl neskaidrios (nors teisme dar tai ir nėra įrodyta, tačiau faktai rodo, kad tikrai neskaidri, – aut.) finansinės veiklos jis neturėtų vadinti politiniu užsakymu. Panašiais epitetais milijonierius bandė užgesinti ir kilusį vokelių skandalą, kai narsioji mėsos sūdytoja iš Kėdainių agrofirmos jo viešai paklausė, kada darbuotojams pradės mokėti oficialų atlyginimą, o ne neaiškios kilmės pinigais vokeliuose.

Šiandien drąsioji D.Budrevičienė, kurios viešas kaltinimas paspartino V.Uspaskicho juodosios kasos demaskavimą, Kėdainių rajono apylinkės teisme tapo kaltinamąja. V.Uspaskicho samdinys, Kėdainių agrofirmos direktorius Linas Grikšas teigia, jog buvusi pavaldinė jį apšmeižusi: atleisdamas iš darbo moterį jis jai negrasinęs nei psichologiškai, nei nemanęs fiziškai susidoroti.

Tačiau D.Budrevičienė buvo ne pirmoji, prabilusi apie juodųjų pinigų vokelius. Vokelių skandalas lygiagrečiai jau rutuliojosi ir V.Uspaskicho gimtojoje Urdomoje. Į ją atvykus rajono vadovams, vietos deputatai ėmė skųstis, kad oligarchui priklausančioje „Vikondoje” (tai parduotuvė, kavinė, spaustuvė, – aut.) darbuotojai oficialiai kas mėnesį teuždirba 900 rublių (apie 90 litų), o iki 2000 rublių gaunantys vokeliuose. Vietiniai skundėsi, jog tai dar būtų pusė bėdos, mat oficialus pragyvenimo minimumas sudaro 3000 rublių, tačiau kai iš gautų pinigų tenka padengti gamybos nuostolius arba trūkumus, situacija nėra pakenčiama.

„Atvažiuos ponas, išspręs visas problemas”, – tada žadėjo V.Uspaskicho šalininkai, nes buvo reikalaujama problemą spręsti kartu su mokesčių inspektoriais. Ir netrukus atvykus V.Uspaskichui atlyginimų dydis pasikeitė: darbuotojai ėmė oficialiai gauti dvigubai daugiau, tačiau nesibaigė ir vokeliai. Tiesa, ir jie pastorėjo, urdomiečių teigimu, dabar į juos įdedama 3,5-4,5 tūkst. rublių.

Pasirodo, tokia situacija tenkina visas tris šalis: „Vikondos” savininkas, matyt, neskursta, patenkinti liko ir darbininkai, ir rajono vadovai, į biudžetą iš bendrovės gaunantys dvigubai daugiau. Vietos žmonės neslepia, jog vokelių problema egzistuoja ne pirmus metus, tačiau ji įsišaknijusi tik neturtingose, o ne oligarchams priklausančiose bendrovėse.

Tačiau Urdomoje kilusio skandalo V.Uspaskichas nevadino politiniu užsakymu, nors priežasčių tam gal ir turėjo (gimtuosiuose kraštuose jis neretai pašaipiai pavadinamas rusišku lietuvių oligarchu), apie jį neprasitarė ir Lietuvoje. O štai apie vokelius prabilus Krekenavos agrofirmos mėsos sūdytojai D.Budrevičienei, nesėkmingai bandęs neigti faktus V.Uspaskichas pračiulbo apie politinį užsakymą ir norą su juo susidoroti.

Pirmieji prabilo verslininkai

Jei kalbėtume juokais, pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl Darbo partijos finansavimo galbūt ir būtų galima pavadinti politiniu užsakymu. Mat kratų bei poėmių lavina pasipylė gegužės 17-ąją. Rytojaus dieną, ketvirtadienį, dauguma politikų į Seimą buvo sugužėję sveikinti Seimo pirmininko pavaduotojo, vieno Socialdemoktarų partijos lyderių Česlovo Juršėno – politikas šventė 68-ąjį gimtadienį. Štai tądien pašnibždomis ir prabilta apie „darbiečių” laukiančius nemalonumus ir būsimą valdančiosios koalicijos katastrofą.

Iš tikrųjų Valstybės saugumo departamento (VSD) Kontržvalgybos skyrius jau seniai kruopščiai tyrė įtarimus, kokiomis lėšomis finansuojama ir pati Darbo partija, ir asmeniškai jos nariai. Šiuos įtarimus sukėlė patys „darbiečiai”, viešai prabilę apie būtinybę steigti konsultavimo firmas ES finansuojamiems projektams rengti ir planavę per jas gauti net iki 20 proc. parengto projekto vertės siekiantį „otkatą”. Viešai saugumiečiams buvo nurodytas tokio sumanymo koordinatorius – vilnietis verslininkas, senas V.Uspaskicho bičiulis bei patikėtinis Romas Ruškulis.

Antrasis akstinas ieškoti V.Uspaskicho ir jo partijos juodosios kasos buhalterijos buvo operatyviniu būdu gauta informacija, kad rinkimams į Seimą Darbo partija išleidusi visai ne 3,5 mln. „Darbiečiai” buvo pasiryžę tikrąją sumą susigrąžinti iš ES paramą gavusių verslininkų ir atiduoti rinkimus finansavusiam asmeniui.

Keistai atrodė ir praėjusių metų pabaigoje prasidėjęs kapitalo persiskirstymas „Vikondos” koncerne: pagrindinė įmonė ėmė supirkinėti antrinių įmonių akcijas, kurias turėjo pavieniai fiziniai asmenys. Jei nemeluoja buvęs V.Uspaskicho pavaldinys, dabar Seimo narys Alfredas Pekeliūnas už turėtas 10 proc. Kėdainių agrofirmos akcijų tegavęs 400 tūkst. litų.

Žinant, jog bendrovė buvo gavusi apie 9 mln. Lt negrąžinamos SAPARD paramos, tokia akcijų kaina neatspindi ekonominių bendrovės realijų. Tačiau pagrindinė mįslė – kokiam šeimininkui akcijos atiteko? Ar kartais ne tam, kuris iš tikrųjų finansavo Darbo partiją per Seimo rinkimus?

„Ekstros” šaltinių teigimu, teisėsauga kilpą Darbo partijai ėmė veržti jau šių metų sausio ir vasario mėnesiais. Pirmieji parodymus prieš „darbiečius” davė verslininkai, ES paramą gavę tada, kai Ūkio ministerijai dar vadovavo dabartinis susisiekimo ministras Petras Čėsna. Sužinoję, jog verslininkai už spėtą P.Čėsnos laikais gauti paramą niekam duoklės nemokėjo, „darbiečiai”, perėmę į savo rankas Ūkio ministeriją, atbuline data pareikalavo „otkato”.

Tų pačių šaltinių teigimu, kol pinigų sumos buvo pakenčiamos, verslininkai tylėjo, tačiau kai pareikalauta net 20 procentų, kantrybė trūko. Teigiama, jog į teisėsaugą kreipėsi verslininkai. Jie ir atskleidė, kaip, per kokius tarpininkus (jų būta ne vieno) buvo mokamas „otkatas”.

Teisėsaugos pareigūnų teigimu, „otkato” už ES paramą schema buvo sukurta taip tobulai, kad, nežinant pirmos grandies veiksmų (o jie paprastai buvo siejami su ūkine, ne paslaugų sritimi arba tiesioginiu partijos rėmimu), būtų sunku atsekti, kokie ir už ką pinigai įplaukia į juodąją Darbo partijos kasą, kaip jie išgryninami.

Manoma, jog tobula pinigų plovimo schema sukurta ne Lietuvoje. Aiškintis, kiek skaidrus Darbo partijos finansavimas, iš tikrųjų pradėta vos kilus Krekenavos vokelių skandalui. Tačiau šiandien teisėsaugos pareigūnai teigia neaptikę jokių įtarimų, kad „otkato” už ES paramą viena grandžių būtų „Vikondos” koncernui priklausanti įmonė.

Tuo tarpu įtarimai, jog Darbo partija buvo finansuojama per Klaipėdos pašonėje įsikūrusią ir buvusiam „Gazprom” veikėjui Jakovui Goldovskiui priklausančią įmonę „Klai-Pet”, nėra paneigti. Šis Austrijoje gyvenantis milijonierius yra ne tik Lietuvoje esančios gamyklos, bet ir anksčiau į „Mažeikių naftą” pretendavusios, Austrijoje registruotos bei V.Uspaskicho proteguotos bendrovės „Baltic Holding” savininkas.

Partijos duobkasiai – V.Uspaskichas ir buhalterė

Po STT sužlugdyto tyrimo dėl „Rubikon” juodosios buhalterijos, kai neva neaiškios kilmės pinigais už tam tikras paslaugas buvo finansuojami politikai, šįkart reikia pagirti VSD pareigūnų profesionalumą. Mat pagrindinio tikslo – Darbo partijos juodosios buhalterijos – link buvo einama iš tolo, bandant provokuoti „darbiečių” veiksmus, tikintis jų lemtingų klaidų.

Pirmąją, ir bene lemtingiausią, padarė pats partijos įkūrėjas ir vadovas V.Uspaskichas. Kai Seimo pirmininku tapęs milijonieriaus bendražygis atsižadėjo savo kurtos partijos, su savimi į naują frakciją išsivedė ir grupę bendraminčių, šantažuodamas ir kompromituodamas atskalūnus V.Uspaskichas prasitarė, jog kai kuriems jų buvo davęs pinigų. Juozas Jaruševičius prisipažino dukart – šiais ir praėjusiais metais iš V.Uspaskicho dovanų gavęs 40 tūkstančių litų sunkiai ligai gydyti.

Andrius Baranauskas gautos sumos nepripažino nei kaip pakišos, nei kaip dovanos – girdi, tūkstančiai jam sumokėti kompensuojant rinkimų metu naudoto asmeninio transporto išlaidas. Teisine kalba kalbant, teisėsaugos institucijos gavo faktinių įrodymų patvirtinti įtarimus, kad Darbo partijoje egzistuoja juodoji buhalterija.

Vieša informacija, kad saugumas ir prokuratūra apklausė V.Uspaskicho bičiulį R.Ruškulį, atliko kratas jo namuose bei bendrovėje „Kartonas”, „darbiečių” neišgąsdino. Gal todėl, kad R.Ruškulis vis dėlto nebuvo ir nėra pagrindinis asmuo, nešantis į Darbo partijos lizdą juoduosius pinigus.

Tai šiandien pripažįstą ir teisėsaugos pareigūnai, teigiantys, neradę įrodymų ateityje pareikšti R.Ruškuliui kaltinimus. Į Rusiją išvykusio V.Uspaskicho partijos kolegoms „Kartono” pavadinimas greičiausiai kėlė juoką, nes šį pavadinimą jie girdėjo pirmąkart. Tuo tarpu UAB „Kartonas”, kurios direktorius anksčiau yra buvęs R.Ruškulis, tai pirmasis turtas Vilniuje, įsigytas tuomet mažai kam žinomo kėdainiškio V.Uspaskicho.

Būtent „Kartono” buveinė nuo to meto tapo ir būsimojo „Vikondos” koncerno įkūrėjo savotiška atstovybe Vilniuje, kur su kitais verslininkais buvo kuriami bendri planai. Anksčiau buvusi valstybinė ir pakavimo taros gamyba besivertusi bendrovė šiandien gamybą yra nutraukusi ir užsiima vien patalpų nuoma.

Nieko apie ikiteisminį tyrimą dėl galimai nusikalstamų Darbo partijos veikų nekalbantys pareigūnai šiandien nelinkę atskleisti, iš kur – iš „Kartono” ar iš V.Uspaskicho namų Kėdainiuose paimta, „Ekstros” šaltinių teigimu, maždaug 430 tūkstančių litų, galimai priskirtinų partijos juodajai kasai.

Tik po šių operacijų prasidėjo kratos Darbo partijos būstinėje. Kai pareigūnai apie savo apsilankymą pranešė telefonu ir paprašė iš darbo neišeiti buhalterės, ši puolė telefonu savo patronų teirautis, ką jai daryti su „buhalterinėmis ataskaitomis”. Mat dar nuo sovietinių laikų įpratusi kruopščiai fiksuoti visas pajamas ir išlaidas, moteris net ir iš juodosios kasos išmokėtas pinigų sumas fiksuodavo, o gavusiojo pinigus prašydavo pasirašyti – tvarka turėjo būti. Moteriai buvo patarta juodosios buhalterijos užrašus nunešti į automobilio bagažinę ir geriausia pačiai išvažiuoti.

Tačiau ji įvykdžiusi tik pirmąjį paliepimą. Tai ir buvo antroji lemtinga „darbiečių” klaida: kai moteris baigė malonų pokalbį su apsilankiusiais teisėsaugininkais, šie atsisveikindami juokais paprašė atidaryti automobilio bagažinę…

Tačiau iš kai kurių teisėsaugos veiksmų galima spėti, jog greičiausiai būta ir trečiojo Darbo partijos duobkasio. Generalinė prokuratūra buvo sulaikiusi, o teismas leido suimti du su ES parama siejamus asmenis, dirbusius Nacionalinėje mokėjimo agentūroje, o vėliau perėjusius į Ūkio ministerijai priklausančią Lietuvos verslo paramos agentūrą.

Jos direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Vilčinskas buvo suimtas dviem mėnesiams, bet nesuėjus visam kardomosios priemonės terminui paleistas, o praėjusių metų gruodį agentūrą palikęs Tomas Ulinauskas belangėje išbuvo tik kelias paras. Abiem pareikšti kaltinimai prisidėjus prie paukštyno istorijos, kai Kauno nusikaltėliai apgaule kėsinosi pasisavinti veik 200 tūst. Lt SAPARD lėšų.

Žinant, jog ikiteisminį tyrimą Šilų paukštyno istorijoje atliko FNTT ir Kauno prokurorai, keistai atrodo, kad bylą perėmė Generalinė prokuratūra. „Ekstros” šaltinių teigimu, sulaikiusi T.Ulinauską ir M.Vilčinską, Generalinė prokuratūra paprasčiausiai prisidengė paukštyno istorija, o iš tikrųjų žengė pirmuosius žingsnius Darbo partijos juodosios buhalterijos link.

Mat M.Vilčinskas – būtent tas asmuo, kuris pagal savo pareigas privalėjo disponuoti informacija, kaip agentūroje skirstoma ES parama, kam ir kaip už ją atsiskaitoma.

Slapukauja nenorėdami pralaimėti

Nuo visuomenės bei politikų atsitvėrę tylos siena, Generalinė prokuratūra ir VSD siekia, kad jokia informacija apie ikiteisminį tyrimą nepasklistų į viešumą. Siekiama, kad byla kuo greičiau pasiektų teismą, o iki jo būsimi kaltinamieji neturėtų progos ir galimybės bandyti ieškoti alibi. „Ekstros” šaltinių teigimu, šioje byloje gali būti daug politikų, kurie gautas pinigų sumas patvirtinę savo parašais juodosios buhalterijos sąsiuviniuose. Be abejo, pasirašiusieji mėgins įrodyti nežinoję, jog gavo nusikalstamu būdu įgytus pinigus.

O pinigai, tų pačių šaltinių teigimu, nuolat buvo mokami ne tik Seimo Darbo partijos frakcijos atstovams, bet ir saviems ministrams. Tie patys teisėsaugininkai juokauja, kad pirmasis alibi pateikė Žilvinas Padaiga: nors užrašuose teigiama, jog jis gavęs 40 tūkstančių litų, politikas prisipažįsta paėmęs tik aštuonis – kaip kompensaciją už rinkimų metu sudaužytą uošvio automobilį.

Kad galbūt yra gavusi apie 60 tūkstančių litų, „Ekstrai” nenorėjo pasakyti ir laikinai partijai vadovaujanti Loreta Graužinienė. Klausimą Seimo narė atrėmė Generalinės prokuratūros rašto citata, atseit ikiteisminis tyrimas vyksta ne dėl fizinių asmenų, o dėl juridinio – Darbo partijos veiklos, ir ji į jokius klausimus neprivalanti atsakinėti.

Tų pačių šaltinių teigimu, teisėsaugos pareigūnų akiratyje šiandien yra ir L.Graužinienės individuali įmonė. Mat Ukmergėje registruota ir auditu užsiimanti firma, V.Uspaskichui tapus ūkio ministru, tapo ir ministerijai priklausančios Lietuvos verslo paramos agentūros (vertinančios projektus ES paramai gauti, – aut.) auditore.

„Ekstros” šaltinių teigimu, tyrimą dėl neskaidraus Darbo partijos finansavimo bei nusikalstamos finansinės veikos lengvina aplinkybė, kad dauguma įrodymų bus grindžiami ranka rašytais dokumentais.

Skirtingai nei kitais panašiais atvejais, kai duomenys būdavo aptinkami kompiuterinėse laikmenose, šįkart iš po kaltinamųjų gynybos kojų išmušamas pagrindinis alibi – neva duomenis suklastojo teisėsaugos pareigūnai arba kaltinamieji nežino, kaip įvairūs įrašai atsirado jų kompiuteriuose.

Tačiau bene pagrindinis teisėsaugos laimėjimas – tuose pačiuose buhalterės sąsiuviniuose tiksliai užfiksuota, iš kur ir kiek, kokiu būdu pinigai gauti. Kitaip sakant, juodojoje buhalterijoje užfiksuotos ne tik išlaidos, bet ir pajamos – pripažįstama, kad buvo realūs pinigai.

Teisėsaugos pareigūnai atsargūs ir dėl kitko: neatmetama galimybė, jog Rusijoje įtartinai ilgai užsibuvęs V.Uspaskichas, išgirdęs konkrečius ikiteisminio tyrimo faktus bei aplinkybes, bandys alibi ieškoti svetur, o į Lietuvą gali grįžti su specialiai sukurta legenda. Ją paneigiant galima ilgai ir nevaisingai užtrukti.

Nors šiandien teisėsaugos pareigūnai aptakiai konstatuoja, kad „ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl galimų nusikalstamų veikų finansinei sistemai”, ir nenori šių įtarimų konkretizuoti, šaltiniai teigia, kad pagal turimus Darbo partijos dokumentus kaltinimai būsimiems įtariamiesiems bus pareikšti vos ne dėl visų finansinių nusikaltimų, kuriuos numato Baudžiamasis kodeksas.

Jeigu teisme bus įrodytas pinigų plovimas iš anksto susitarusių asmenų (pareigūnai mažai tiki, jog kaltinimus bus galima pareikšti ir dėl turto prievartavimo, – aut.), Baudžiamasis kodeksas už tokį nusikaltimą numato laisvės atėmimą iki 8 metų. Šaltinių teigimu, šiandien surinkti įrodymai sako, jog apie juodąją buhalteriją Darbo partijoje žinojo mažiausiai penki asmenys.

Pabaigoje – pikantiška detalė: buhalterės sąsiuviniuose užfiksuotos išlaidos, susijusios su gražiosios V.Uspaskicho langų plovėjos prabangaus buto ir džipo pirkimu. Net savo meilužę jis išlaikė partijos juodaisiais pinigais.

Būtinas politinis įvertinimas

Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas „Ekstrai” sakė, jog šiuo metu, kai, kilus ginčui – politinis užsakymas ar ne, pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Darbo partijos veiklos, protingiausia išeitis būtų visiems politikams patylėti ir teisėsaugos institucijoms leisti ramiai dirbti.

„Iš to, kad visuomenė faktiškai nėra informuojama apie tyrimo eigą, o į viešumą pakliuvę faktai, pareigūnų teigimu, toli nuo realybės, galiu daryti išvada, jog tyrimą pareigūnai atlieka nuosekliai, profesionaliai, kvalifikuotai. Įtarimai Darbo partijai – ne naujiena, kalbos seniai sklido. Naujiena būtų, jei į faktus teisėsauga būtų nereagavusi.

Antra, jei tokiu mastu buvo daroma finansinė afera, joje dalyvavo ne vienas du žmonės, nuo daugumos nuslėpti neįmanoma. To, kad ir keista, „darbiečiai” nenumatė”, – A.Sadecko manymu, dabar kvaila neigti faktus, apie kuriuos garsiai kalbėta gerus metus.

Seimo nario nuomone, ikiteisminis tyrimas turi atskleisti viską, ką galima atskleisti: „Man nesinorėtų tikėti, kad teisėsaugos institucijoms kiltų noras stabtelėti, kai ką užmesti kaip nereikšmingą dalyką, kai ką nutylėti”.

Paklaustas, ar neaiškios kilmės pinigų mokėjimas nėra priemonė, kuria stengiamasi asmenis pririšti prie partijos, kitaip sakant, ar „pašalpų” bei „išlaidų” mokėjimas negali būti įvertintas kaip šantažas, ateityje galintis užčiaupti burną į juodąją buhalteriją įklimpusiems partijos kolegoms, A.Sadeckas atsakė, jog į tai reikia žiūrėti plačiau: „Politika tampa verslu.

O versle reikia daug pinigų: ir verslui plėsti, ir valdininkams papirkinėti. Tai jau yra politinis verslas. Jį galima vertinti bendra, politine, bet ne baudžiamąja prasme. Galima kalbėti apie politinį papirkimą, bet Baudžiamasis kodeksas tokio nusikaltimo nenumato. Kitaip sakant, nematomai perkant politikus, Temidė lieka akla”.

Politiko manymu, šiuo atveju svarbiausia išsiaiškinti, iš kur ir kieno šie pinigai. „Diplomo klausimas taip pat nėra iki galo atsakytas, gautos žinios iš Maskvos prieštaringos. Jei žiūrėsime valstybės saugumo prasme, tokia situacija man kelia daug abejonių.

Sakykime, valdančiosios partijos vadovas įkliūva su įtartinu, svetimoje valstybėje išduotu dokumentu. Jam svarbu įrodyti jo tikrumą. Ar gali žvejys (taip A.Sadeckas užšifravo spec. tarnybas) pražiopsoti tokį laimikį? Sakykime, Žirinovskis užkliūva Lietuvoje. Ką mes darysime? Taigi politikas užkliuvo valstybėje, kuri nėra mūsų partnerė NATO ir Europos Sąjungoje.

Kitas klausimas: specialiosios tarnybos pasinaudojo ar nepasinaudojo tokia proga? Tačiau paprastai klaidų nedaroma. Nuo tokios nežinios V.Uspaskichui netapo lengviau – jis tapo pažeidžiamas. Kita vertus, užsitęsusi diplomo istorija rodo, jog greičiausiai daug kas Rusijoje turi daug interesų”, – A.Sadecko manymu, naujas Darbo partiją skandinantis skandalas neturėtų užgožti ir prieš metus „Ekstros” sukelto V.Uspaskicho diplomo skandalo, nes jis taip pat aktualus šalies saugumo prasme.

„Verslas daro įtaką politikai ir atvirkščiai. Atsiranda interesas duoti ir imti pinigus. Ar galime priimti tokį įstatymą, kuris apribotų partijų pasipinigavimą juodaisiais pinigais? Į tai žiūriu rezervuotai. Įstatymo mažai, būtina numatyti jo įgyvendinimo kontrolės priemones. O kad ir kokios jos būtų, landų visados atsiras. Joks įstatymas nėra panacėja ir juo mes nesustabdysime neaiškios kilmės pinigų cirkuliavimo”, – A.Sadeckas įsitikinęs, jog nesąžiningus partijų veikėjus turėtų tramdyti teisėsaugos institucijos.

Pasak A.Sadecko, jau dabar aišku, kad į Darbo partijos juodąją buhalteriją įkliuvę vos ne visi Seimo nariai „darbiečiai”. Tačiau aišku ir kita, jog Baudžiamojo kodekso straipsniai jų nepasieks. Todėl, Seimo nario manymu, bus būtinas politinis jų etikos įvertinimas, galbūt apkalta.

Neseniai vykusios kratos ir dokumentų poėmiai Darbo partijos būstinėje, jai artimų verslininkų bendrovėse ir V.Uspaskicho namuose, įtarimai dėl galimų juodųjų partijos kasų ir buhalterijos verčia dar kartą prabilti apie skaidresnį partijų finansavimą Lietuvoje. Koks ir kada jis turėtų būti, „Ekstra” teiravosi parlamentinių šalies partijų ar jų frakcijų Seime vadovų.

Juozas Olekas (Socialdemokratų partija): „Kratos ir partijų finansavimas nėra tiesiogiai susiję, nes Darbo partijai, kiek galima suprasti, gali būti pareikšti kriminaliniai įtarimai. Išeitis yra viena – biudžetinio finansavimo didinimas, reklamos draudimas ar ribojimas, vietoj jos finansuojant lygiavertes diskusijas, kurių transliavimą apmokėtų valstybė.

Vyriausybė jau yra parengusi Partijų finansavimo įstatymo projektą, kurį jei ne pavasario, tai rudens sesijoje pradėsime svarstyti”.

Andrius Kubilius (opozicijos lyderis, Tėvynės sąjunga): „Darbo partijos istorijos grąžina šią problemą į politinę darbotvarkę. Nors šios partijos vidaus finansavimas yra klaustukas, kurį nežinia kaip uždrausti ar apriboti. Juk tie „uabiniai” „sėkmės” mokesčiai, atlygis už lojalumą vadui – už Partijų finansavimo įstatymo ribų.

Taip pat būtų labai svarbu, jeigu teisėsaugos institucijos ištirtų ir užkirstų kelią finansavimui iš įvairių neapmokestinamųjų kompanijų. Tie pinigų kanalai šalia, prie, greta partijų irgi labai abejotini ir neskaidrūs”.

Artūras Paulauskas (Naujoji sąjunga): „Apie skaidrumą galėsime pradėti kalbėti tik tada, kai bus atsisakyta pinigų iš šalies, o partijos bus remiamos valstybės bei savo narių įmokomis. Nes kol yra galimybė ką nors gauti iš įvairaus plauko rėmėjų, tol neišvengsime įvairių nemalonių situacijų ir ateityje.

Skaidrumui reikia politinės valios, kaip dabar madinga sakyti. Įstatymų pataisoms rengti, kai dar buvau Seimo pirmininkas, buvo sukurta speciali darbo grupė. Telieka finišuoti”.

Petras Auštrevičius (Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis): „Ši istorija – dar vienas paskatinimas imtis kardinalių pokyčių, nes kosmetika jau nieko nepakeis. Pirma, reikia didinti valstybės finansavimą partijoms, mažinant „labdaros” ir kitokių lėšų pritraukimą.

Antra, reikia mąstyti, kaip remti tas partijas, kurios nepatenka į Seimą ar savivaldybes. Trečia, įvesti griežtą politinės reklamos stebėjimą. Ir riboti tokią reklamą”.

Valentinas Mazuronis (partija „Tvarka ir teisingumas”, liberaldemokratai): „Būkim biedni, bet teisingi: nei Seimo, nei prezidentų (tiek R.Pakso, tiek V.Adamkaus) rinkimai nebuvo skaidrūs. Juk jiems reikia labai didelių pinigų. Taip atsiranda dilema: arba ieškoma tų pinigų, arba išnykstama iš politinio lauko. Ir kaltos čia ne partijos ar kandidatai, o bloga sistema.

Valstybė turi skirti tiek pinigų, kad partijos galėtų gyvuoti ir tarp rinkimų. O rinkimų metu sudaryti sąlygas visiems vienodai prisistatyti rinkėjams. Ir galima net ne partijas finansuoti, o žiniasklaidos priemones pagal suprantamas ir vienodas žaidimo taisykles”.

Henrikas Žukauskas (Pilietinės demokratijos partija): „Šie įvykiai pagreitins sprendimus. Manau, reikėtų finansuoti tik iš biudžeto, tada neliktų vietos neskaidriems dalykams. Ir partijos pagaliau išsivaduotų nuo įvairių priklausomybių”.

Aldona Staponkienė (Valstiečių liaudininkų partija): „Nežinau, kokios stadijos šiuo metu yra siūlymai dėl Partijų finansavimo įstatymo, tačiau nieko gera nebus, jei nepereisime prie partijų finansavimo iš biudžeto. Šiuo metu artėjame prie katastrofiškos padėties”.

Algis Čaplikas (Liberalų ir centro sąjunga): „Finansavimas taps skaidresnis tik tada, kai politikai įgaus sveiko proto ir pinigai bus gaunami ne iš verslo grupių, o iš valstybės. Politikams reikia baigti apsimetinėti ir vaidinti.

Kai teikėme pataisas dėl šių metų finansavimo iš valstybės biudžeto, tai, tarkime, konservatorius Jurgis Razma pasisakė už tokias pataisas, bet balsavo prieš jas. Paradoksas. Reikia baigti veidmainiauti ir pradėti realiai finansuoti iš biudžeto”.

Loreta Graužinienė (Darbo partija): „Pirmiausia turiu generalinio prokuroro raštą, kuriame rašoma, kad vykdomame ikiteisminiame procese Darbo partija, kaip juridinis asmuo, nėra proceso dalyvė. Antra, aišku, kad partijų finansavimą reikia tobulinti, tačiau dėl galimų finansavimo būdų kils labai daug diskusijų, nes tai liečia visus. Ir to kalbėjimosi niekada nebus per daug, tačiau manau, kad iki savivaldybių rinkimų pakeitimų turėtų atsirasti”.