Rašytojas ir ekologas Romas Sadauskas palieka savo jaunystės miestą – Druskininkus. Tą patį, kurio gamtą ir kultūrą daug metų savo knygose ir apybraižose aukštino bei gynė. Kurorto permainoms pasipriešinęs rašytojas buvo gąsdinamas net šūviais.
Druskininkuose gyveno Romo Sadausko tėvai, čia įsikūrę jo brolis ir sūnus su šeimomis. Į šį miestą iš Vilniaus vasaroti kasmet atvažiuodavo ir pats rašytojas.
„Anksčiau žmonės čia ieškodavo ramybės, tylos, švarių ir gydančių vandenų, gamtos grožio. O dabar siekiama paversti Druskininkus pramogų miestu”, – neslepia nusivylimo 67 metų rašytojas.
Sušaudyti buto langai
Yra ir proziškesnė priežastis – Sadauskui čia gyventi tampa pavojinga. Medžiai, kuriuos jis sodino prie savo buto Žaliojoje gatvėje, dvokia nafta ir gelsta – kažkas apnuodijo. Neseniai iš po nakties rašytojas išvydo ant kilimėlio prie buto durų išmatų, o grįžęs iš Vilniaus, kur jam buvo operuota širdis, rado išvarpytus langus.
„Dar ligoninėje į mano mobilųjį telefoną paskambino iš Druskininkų policijos: „Jūsų buto langai sušaudyti”. Pamaniau – juokauja, nes buvo balandžio pirmoji, tai atšoviau: „Turiu alibi – vakar ant operacinio stalo gulėjau”. Tačiau grįžęs įsitikinau, jog juokai menki”, – pasakojo rašytojas.
Sadauskas spėja, kad tai – kerštas už jo kritiką miesto valdžios inicijuojamoms permainoms, kurios, rašytojo įsitikinimu, sunaikins kurortą, taip pat už vadovavimą neformaliam piliečių judėjimui „Druskininkų gynimo frontas” (DGF).
Dabar ant Sadausko buto Žaliojoje gatvėje Druskininkuose lango kabo užrašas „Parduodama”, o rašytojas kraunasi daiktus. „Vilniuje ramiau. O ir pavargau kautis”, – prisipažįsta kūrėjas.
Užstojo profesoriai
Rakštis buvo Sadauskas visoms ir visų laikų Druskininkų valdžioms, nes klojo tiesiai ką apie jas manė, rašytojų įpročiu galbūt ir sutirštindamas spalvas. Nuo vaikystės pamėgęs gamtą – net studijavo Prahos aukštojoje mokykloje ekologiją – Sadauskas jau per 40 metų fiksuoja jos praradimus tėviškėje. Dalis tų jo rašinių sudėta į knygą „Bambeklio užrašai, arba laiškai į Druskininkus”.
Dar sovietiniais metais savaitraštyje „Literatūra ir menas” buvo išspausdintas didelis Sadausko straipsnis „Druskininkų metamorfozės”, kuriame jis kritikavo tuometės valdžios užmojus urbanizuoti kurortą.
Druskininkų vadai įsiuto, virš autoriaus ir laikraščio redaktoriaus galvų pakibo grėsmingi kompartijos debesys. Išgelbėjo mokslininkai gamtininkai Česlovas Kudaba, Gediminas Pauliukevičius ir Romas Pakalnis – nuvažiavę į Druskininkus jie įsitikino, kad Sadauskas neklydo ir parašė dar liūdnesnį straipsnį, po kurio pavadinimu padėjo klaustuką: „Kurortas, skendintis pušynuose?”
Sadauskas aršiai stojo ir prieš sovietinių Druskininkų vadovų planus užtvindyti Ratnyčėlės upelio slėnį. Jam pradėjus kritikuoti tai laikraščiuose, miesto valdžia grandiozinio sumanymo atsisakė. Nors upelis vis dėlto buvo patvenktas, bet kur kas mažiau negu planuota.
O dygiųjų, arba vadinamųjų sidabrinių, eglių vajus? Šių svetimžemių medžių buvo prisodinta net prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paminklo. „Ką jūs padarėte, – peikė spaudoje Sadauskas, – juk Čiurlionis karūnavo ne sidabrinę eglę, o paprastąją pušį!” Šiandien šių „Kremliaus” eglių ten nebėra.
Archyve – šimtai vaizdų
Bet nebėra, pasak Sadausko, kurorte ir daugybės kitų medžių, ir rašytojas dėl to ypač išgyvena. „Kerta juos vieną po kito – pušis, liepas, klevus, tuopas. Alkos pušyne kelis šimtus medžių nupjovė naktį, kad žmonės nepamatytų, mat protestas su 800 parašų šalies prezidentui buvo nusiųstas. O kokios tuopos Druskininkuose augo! Daktarė Eugenija Šimkūnaitė negalėdavo nuo jų akių atitraukti. Pastaraisiais metais bene 200 tuopų išguldyta”, – rodo rašytojas buvusių medžių ir jų kelmų nuotraukas. Sadausko archyve – šimtai tokių įrodymų, kuriuos įamžino jis pats.
Būsimojo vandens parko papėdėje, parke prie Nemuno, kur ošia dar Pirmąjį pasaulinį karą menančios galingos pušys ir uosiai, dešimtys medžių paženklinta raudonais dažais. „Turbūt ir šiuos iškirs naktį, kaip Alkos pušyną – čia bus vandens parko mašinų stovėjimo aikštelė”, – spėja Sadauskas.
Rašytojas ne vienus metus sėjo ir prižiūrėjo pušis šio parko laukymėse. Tai, kaip ir daugelis kitų darbų, jam nebuvo lengva – Sadauskas dar vaikystėje neteko dešiniosios rankos plaštakos. Daug pušelių išdygo, tačiau dabar žaliuoja tik viena kita – nušienavo parką prižiūrintys darbininkai, išvažinėjo technika, o kai kurios, įtaria rašytojas, specialiai buvo sunaikintos.
Druskininkų pašonėje telkšo Mergelės akių ežerėlis. Šis ežeras ypatingas ne tik po juo slūgsančiais durpių klodais, o ir tuo, jog tai – kapinės: po karo į šį ežerėlį stribai mesdavo nukankintų partizanų kūnus.
Į Mergelės akis atvestos Druskininkų pramoninio rajono lietaus kanalizacijos nuotekos. „Argi tai etiška?” – piktinosi rašytojas.
Kurorte – ekologinė krizė?
Sadauskas spėja, kad dar didesnę valdininkų nemalonę jis užsitraukė pradėjęs vadovauti neformaliam piliečių judėjimui „Druskininkų gynimo frontas”, kurį nusprendė pernai įsteigti keliolika gamtos niokojimu pasipiktinusių Druskininkų gyventojų. Jie DGF pirmininku išrinko Sadauską.
„Kai man pasiūlė vadovauti šiai organizacijai, apsidžiaugiau – kaip gerai, kad daugiau neabejingų gamtai žmonių atsirado. Juk tiek metų kaip šuo į mėnulį lojau vienas!” – prisimena rašytojas. Pasak jo, naująją organizaciją lankė daugybė miesto piliečių ir klojo skundus.
Aplinkos ministerijai ir Alytaus apskrities viršininko administracijai DGF nusiuntė laišką „Ekologinė krizė Druskininkuose”, kuriame teigė, kad per penkerius pastaruosius metus kurorte iškirsta daugiau kaip 2 tūkstančiai sveikų medžių, sunaikinta pusantro šimto metų kurta šio seno kurorto želdynų sistema, todėl padidėjo užterštumas.
Pasak DGF, kurorte nebeliko neužterštų vandenų, sudarkyta M.K.Čiurlionio namo-muziejaus memorialinė aplinka – joje modernų gyvenamąjį namą pasistatė miesto meras Ričardas Malinauskas. Vieni gamtos draustiniai neprižiūrimi, kiti panaikinti.
„Druskininkų gynimo frontas” pasiūlė Aplinkos ministerijos ir Alytaus apskrities vadovams aptarti kurorto ekologinę krizę drauge su DGF.
Judėjimo atstovų nekvietė
Netrukus aptarimas įvyko, tačiau be DGF atstovų. „Atvažiavo į Druskininkus Alytaus regiono aplinkosaugos vadas Česlovas Meržvinskas, susėdo su meru bei dar keletu savivaldybės tarnautojų ir nusprendė, kad viskas mieste yra labai gerai”, – stebėjosi Sadauskas ir parodė jam
atsiųstą šio pasitarimo protokolą.
Dokumento pabaigoje rašoma: „Č.Meržvinskas konstatavo, kad ekologinė situacija Druskininkų mieste nepakitusi ir pasiūlė neorganizuoti susitikimo su Aplinkos ministerijos atstovais bei „Druskininkų gynimo fronto” nariais. Departamentas pateiks informaciją ministerijai apie Druskininkų miesto ekologinę būklę”.
Panašiai atsitiko ir su DGF laiškais Vyriausybei, Seimui. Iš šių institucijų laiškai patekdavo į Aplinkos ministeriją Vilniuje, o toji persiųsdavo juos savo departamentui Alytuje. Apsukę vieną ratą, valdiškos biurokratinės mašinos dantračiai laiškų autoriams štampuodavo raminančius Aplinkos ministerijos atsakymus. Niekas jau nesivargino faktams patikrinti steigti autoritetingų mokslininkų komisiją, kaip tai buvo padaryta sovietmečiu.
Meras linki gero kelio
Pareiškęs užuojautą Druskininkų merui Malinauskui, kad jo vadovaujamą kurortą palieka rašytojas, pasiteiravau, kodėl nesisekė bendrauti su „Druskininkų gynimo frontu” ir jo vadovu.
„Nenoriu šito komentuoti. Tegul visa tai išsikrausto drauge su Sadausku”, – tarstelėjo meras ir pridūrė, kad jei pasitvirtintų bent du procentai to, ką rašytojas rašė ir sakė apie Druskininkus – nusiimtų prieš jį kepurę.
Laikinasis aplinkos ministras Arūnas Kundrotas nustebo, kad rašytojo Sadausko ir savivaldybės bei aplinkosaugos valdininkų konfliktas tapo toks didelis. „Atrodo, Sadauskas buvo užsirašęs į priėmimą pas mane, tačiau neatėjo – gal būčiau galėjęs padėti”, – apgailestavo Kundrotas ir vylėsi, kad laikas išspręsti šį konfliktą dar nepraėjo.