Margarita Čiuplytė, prieš šešerius metus pravėrusi Marijampolės „Tornado” kiokušin karatė klubo duris, tikėjosi išvysti ir pajusti samurajų dvasią. Paaugliškos svajonės išsipildė su kaupu – ji ne tik susipažino su šio karatė stiliaus filosofija, bet ir tapo puikia kovotoja. 21 metų sportininkė, trejus metus atstovaujanti Kauno klubui „Rifas”, gegužės pabaigoje tapo Europos kiokušin karatė – stiliaus, kuriame kovojama pagal visiško kontakto taisykles, čempione.
M.Čiuplytės sėkmė nebuvo netikėta. Šiai kovotojai didelės pergalės pradėtos pranašauti jau tada, kai ji tik žengė pirmuosius žingsnius didžiajame sporte.
Sunkiausia – pirmoji kova
– Margarita, ar tikėjotės laimėti Europos čempionatą?
– Mes, kovotojai, visada tikimės ir svajojame laimėti, nors negalėčiau pasakyti, kad 100 proc. tikėjau savo pergale. Kovos sporte negalima eiti ant tatamio negalvojant apie pergalę, nes jeigu akimirką sudvejosi, viskas bus prarasta.
– Praėjusiose žemyno pirmenybėse Jums iki aukso medalio trūko tik žingsnelio?
– Taip. Bet tas pralaimėjimas finale išėjo į naudą, nes dabar labiau stengiausi, atkakliau rengiausi Europos čempionatui.
– Per vieną dieną teko išlaikyti keturias kovas. Kuri iš jų buvo sunkiausia?
– Man visada sunkiausia būna pirmoji kova, nes tuomet labiausiai jaudinuosi. Sėkmingai įveikusi pirmąjį barjerą, vėliau jaučiuosi daug stipresnė psichologiškai, atsikračiusi įtampos, todėl net ne taip svarbu, kokio pajėgumo priešininkę sutinku. Šįkart nelengva buvo ir finalo dvikova, nes teko kovoti su savo drauge – kauniete Inga Mikštaite. Nebuvo labai malonu, bet ką darysi – tai yra sportas.
Prieš varžybas reikia laikytis dietos
– Ar daug mėlynių ant kūno liko po Europos čempionato kovų?
– Nelabai. Šįkart man sekėsi, todėl išvengiau ir sumušimų, ir traumų. Net krumplių nenusidaužiau. Liko kelios mėlynės ant krūtinės ir ant kojų. Bet jeigu oras bus tinkamas, sijoną galėsiu segėti.
– Ar tiesa, kad daugiau mėlynių gaunate treniruotėse nei varžybose?
– Būna taip. Iš tiesų pasirengimas yra pats sunkiausias ir ilgiausias, labiausiai varginantis etapas. Regis, viskas klostosi gerai, jauti pakilimą, stengiesi, bet staiga pajunti didžiulį nuovargį, tuomet nieko nesinori, o kovoti vis tiek reikia. Prabėga diena kita – ir vėl viskas gerai. Tai tapo mano gyvenimo būdu.
– Jūsų treneris Ričardas Poška sakė, kad mėgstate pasmaguriauti, o po to prieš varžybas tenka dar kankintis metant svorį?
– Taip, saldumynai yra mano didžioji silpnybė, todėl dažniausiai prieš varžybas turiu numesti keletą kilogramų, kad „tilpčiau” į savo svorio kategoriją. Kai užlipusi ant svarstyklių pamatau, kad nereikalingo svorio neliko, atrodo, kad jau didelę dalį darbo padariau. Jaučiuosi lyg būčiau vieną kovą laimėjusi.
Be sporto ištveria tik kelias dienas
– Kodėl pasirinkote tokį nemoterišką sportą?
– Karatė man siejosi su gyvenimo filosofija, ypač vaikystėje prisižiūrėjus tam tikrų filmų. Tai buvo mano svajonių sportas. Nuėjus į treniruotes man iškart patiko, nors daug kas buvo visai ne taip, kaip įsivaizdavau. Aš visai negalvojau, kad reikės eiti kovoti ant tatamio, bet tai man nebuvo kliūtis. Man labai patiko žmonės, kuriuos sutikau Marijampolės „Tornado” klube, didelis autoritetas buvo treneris Valius Rudys, kuris mokėjo sudominti. Klubas buvo išpuoselėtas, jame buvo gyva ta dvasia, dėl kurios ir rinkausi kiokušin karatė sportą. Iš tikrųjų karatė filosofija yra labai svarbi šio sporto dalis, tik ne visi treneriai vienodai tą akcentuoja. Valius Rudys labiau akcentavo filosofinę karatė pusę, dabartinis treneris Ričardas Poška – techninę, kovinę pusę.
– Kur slypi Jūsų jėga – kojose ar kumščiuose?
– Treneris sako, kad mano privalumas – stiprios rankos.
– Kiokušin karatė, kad ir kiek svarstytum apie jo filosofinę pusę, yra skausmingas sportas. Ar nebūna minčių viską mesti, kai tenka dėti tvarsčius ant sumuštų kūno vietų?
– Viską mesti minčių dar nebuvo. Bet patinginiauti ir nenueiti į treniruotes kartais labai norisi. Tačiau tokios mintys po kelių dienų išgaruoja ir jaučiuosi pasiilgusi treniruočių, kovos. Turbūt jau esu priklausoma (juokiasi).
– Kokių sportinių ambicijų dar turite?
– Būtų labai gerai ką nors laimėti pasaulio čempionate. Pirmą kartą planetos pirmenybėse Japonijoje startavau nesėkmingai, todėl norėtųsi sugrįžti ir pabandyti dar kartą. Džiaugčiausi bet kokios spalvos medaliu, nebūtinai aukso.
Savigynos elementų mokė treneris
– Toks neįprastas moteriai sportas ateityje turbūt pravers profesinėje veikloje – esate būsimoji policijos darbuotoja?
– Taip, Mykolo Romerio universiteto Kauno policijos fakultete studijuoju teisę ir policijos veiklą.
– Ar naujų pažįstamų nestebina Jūsų pasirinktas sportas?
– Iš tikrųjų žmonės stebisi – ir karatistė, ir policininkė. Kai kurie sakė, kad niekaip manęs neįsivaizduoja nei su uniforma, nei su kimono. Matyt, iš pažiūros atrodau silpna ir gero veido. Tačiau tie, kurie mane pažįsta nuo mažens, nė kiek nesistebi dėl mano pasirinkimo, nes visada buvau padūkusi.
– Ar turite širdies draugą?
– Taip. Jis – ne kovotojas, bet mano sportas jo netrikdo. Kai susipažinome, jis žinojo, kokio sporto atstovė esu.
– Turbūt Jūsų dažnai klausia, ar gatvėje nuo užpuoliko apsigintumėte?
– Treneris yra mokęs savigynos elementų. Sunku pasakyti, kaip viskas būtų susiklosčius konkrečiai situacijai. Manau, pasireikštų kovos refleksai, o ne kraują stingdantis išgąstis, nes kiokušin karatė suteikė pasitikėjimo savo jėgomis. Esu kelis kartus taip užkalbinta, kad jau galvoje sukosi mintys, kaip ir ką darysiu, jeigu prireiks tam tikrų veiksmų. Bet imtis veiksmų tuomet neprireikė. Tiesa, kartą yra tekę vaikėzams per ausį užvažiuoti, bet nieko rimta nebuvo.
– Ar, baigusi studijas, liksite Kaune?
– Dar nežinau. Į Marijampolę grįžti neketinu, nes noriu gyventi didesniame mieste, kur verda aktyvesnis gyvenimas. Vilniuje neturiu už ko užsikabinti, tad gali būti, jog liksiu Kaune. Šis miestas, kai atvykau prieš trejus metus, man nelabai patiko, bet kuo daugiau jį pažįstu, tuo mielesnis tampa.