Dainos atsimena viską

Nematerialiojo paveldo pasaulio šedevru UNESCO pripažintų dainų švenčių kūrimui būtiniausi du svertai: kūrybingi dalyviai ir imli publika. Vienus ir kitus šeštadienį buvo sukvietęs Dainų slėnis: daugiau kaip keturių tūkstančių dainininkų, šokėjų ir muzikantų pastangomis Kaune surengta 39-oji šventė. Puoselėdami 1924 m. laikinojoje sostinėje pradėtą tradiciją, kauniečiai surengė daugiausia švenčių.

Vis dėlto mėgėjų meno gyvenimo pulsą geriausiai jaučiantys chorvedžiai jau kuris metas skambina pavojaus varpais. Jie nerimauja dėl mažėjančių mėgėjų chorų ir dėl retėjančių choristų gretų. Vienas iš šventės „Ąžuolais vainikuotas” vyriausiųjų dirigentų Ksaveras Plančiūnas sakė, kad tokia tendencija pavojinga dainų švenčių tęstinumui.

Tiesa, gegužę vykusios respublikinės perklausos patikino, kad mieste yra ir stiprėjančių kolektyvų: mišriųjų chorų lyderiais įvardyti „Kamertonas” ir „Cantate Domino”, su chorinės dainos mėgėjų veikla asocijuojasi „Gintaras”, „Leliumai”, J.Gruodžio konservatorijos mišrūs chorai, su akademinio jaunimo – „Daina”, „Jaunystė”, atsigavęs Kauno medicinos universiteto mišrus choras, kūrybingi senieji vyrų, moterų chorai. Vis dėlto jų nebūtų pakakę visai Dainų slėnio chorų pakylai užimti: teko kviestis svečių.

Panašų nerimą išgyvena ir choreografai. Nors vaikų, norinčių šokti yra, jaunuolių kolektyvų labai stinga, „tautininkai” akivaizdžiai pralaimi „popsininkams”.

Publika, stebėjusi spalvingą, apie tris valandas Dainų slėnyje trukusią programą, kurią šventės „Ąžuolais vainikuotas” scenarijaus autorė ir režisierė Laimutė Kisielienė ir visa kūrybinė grupė padovanojo miestui, buvo gana optimistiška. Nuskambėjo vadinamasis aukso fondas – mielas tiek atlikėjams, tiek klausytojams, programą papildė dvi premjeros: smagi kompozitoriaus Leono Povilaičio ir Laimutės Kisielienės „Ąžuolyno polka” ir kauniečių Daivos Čepauskaitės ir Zitos Bružaitės daina apie Kauną, daugybė kūrinių, pažįstamų iš kitų švenčių. Aišku, programa galėtų būti įvairesnė, dinamikos koncertui stengėsi suteikti dirigentai, reginį labai pagyvino folkloro ansambliai, šokėjai – tiek mažiausieji, tiek orūs senjorai.

Režisierės pasiūlytai ąžuolų, ąžuolyno simbolikai atliepė išradinga Vlado ir Aldonos Migonių scenografija. Dainų slėnyje chorų pakylą įrėminus šventiškai balta sienele su išraižytais medžių motyvais, choristai sėdėjo lyg iškilmingoje misterijoje. Bent taip atrodė iš žiūrovų tribūnų, kai aptriušusius pakylos suolus dainininkai pridengė spalvingais drabužiais.

Šventės režisierė ir scenarijaus autorė Laimutė Kisielienė – Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventės „Mes” šokių dienos kūrėja, pirmą kartą rengė jungtinį – chorų ir choristų pasirodymą. Kitais metais Kaune, S.Dariaus ir S.Girėno stadione kauniečiai pirmieji pamatys būsimosios Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventės šokių dienos programą, tad su režisiere dar susitiksime. Paprašyta pasidalyti įspūdžiais, kuriuos patyrė šioje šventėje, L.Kisielienė sakė, kad galva pilna prieštaringiausių minčių, reikia kiek atvėsti, kad jos susirikiuotų. „Viena yra neginčytina: tokios publikos, kokia renkasi į Dainų slėnį, niekur kitur nėra”, – sakė režisierė.

Supratingai publikai padėkojo ir koncerto vedėjas Juozas Šalkauskas. Mat dėl techninio nesklandumo sutriko įgarsinimas, kitaip tariant, kliūtis atsirado ten, kur buvo mažiausiai laukta. Atsiradusią pauzę pabandė užpildyti „subangavę” choristai, publika jiems atsakė tuo pačiu, pokštas patiko, nuaidėjo plojimai. Nekilo nei murmesio, nei švilpimų, nei replikų. Paskui visi taip pat vieningai atsistojo nuaidėjus pirmiesiems Juozo Naujalio ir Maironio dainos „Lietuva brangi” akordams. Publika giedojo kartu: mūsų dainos atsimena viską.

Tą akimirką buvo aišku, kad Kauno dainų ir šokių šventės „Ąžuolais vainikuotas” kūrėjus sveikinęs Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius Juozas Mikutavičius, sakydamas, kad tiki tradicijos gyvybingumu, buvo teisus. Iš miesto centro kariliono skambesiu į Dainų slėnį išlydėti dainų ir šokių šventės dalyviai privertė pamiršti kasdienybę.