Besiruošiant pirmajai ekspedicijai, kuri išvyks į Irkutsko sritį jau birželio 14 dieną, pakalbinom vienos anketos autorių.
•Kaip jaunas žmogus supranta tremtį?
Manau, kad tremties, kaip ir bet kurios ekstremalios patirties – karo, kalinimo ir pan. – vertinime jaunumo / senumo kategorijų taikymas nėra tikslus. Tremtį patyręs žmogus (o jo amžius gali būti visoks – nuo vaiko iki senuko) įgyja patirtį, kurios neturi kiti jo amžininkai. Tad viso prievartinės deportacijos esmės gali nesuvokti net ir sąlyginę gyvenimo brandą pasiekęs asmuo. Kita vertus, tremties suvokimą turbūt lemia ir psichologiniai momentai, kiekvieno žmogaus jautrumas artimo išgyvenimams. Šiuo požiūriu manyčiau, kad mūsų visuomenė yra per daug abejinga ne tik tremties, bet ir įvairių šiandieninių negatyvių socialinių reiškinių – smurto, žiaurumo ir pan. atžvilgiu. Aišku, prieš pusę šimtmečio įvykusios istorijos „užmiršimą” galima aiškinti ir laiko distancija, taip pat kai kurių piliečių spekuliacijomis ir nuolatiniu žaizdų rodymu (kai kuriuos žmones tai ypač atbaidė nuo susidomėjimo savo istorija). Banalu, bet vertinant praeitį vis dėlto reikia žiūrėti į ateitį, ankstesnius įvykius naudoti dabarties kūryboje, jų pagalba siekti asmeninio dvasinio tobulumo.
•Ko labiausiai tikiesi patirti šiame projekte?
Žinau, kad nuvažiavimas į Sibirą šiandieninėmis, net ir pakankamai sudėtingomis sąlygomis, neatskleistų masinės tremties žiaurumo ir baimės. Kaip ten bebūtų – tie žmonės važiavo į nežinią, daug jų – visam gyvenimui, iki mirties. Mūsų santykis su Sibiru visiškai kitoks. Tačiau patekimas ten leistų patiems betarpiškai prisiliesti prie tų vietų, iš dalies rekonstruoti buvusią situaciją, pamatyti ir įsitikinti.
•Ko labiausiai bijai išvysti?
Sunku pasakyti, nes kol nebuvau, nežinau ko galima tikėtis. Labiau bijau įprastinių kelioninių sunkumų, įvairių psichologinių trinčių tarp keliautojų ar tarp keliautojų ir vietinių žmonių.
•Kokie didžiausia iššūkiai šiuolaikiniam jaunimui?
Nedrįsčiau teigti už visą jaunimą. Juolab, kad jaunumo sąvoka yra plati ir daugialypė. Manau, kad jaunimui pirmiausiai turėtų būti aktualūs bendražmogiški dalykai: sąžiningumo, pilietiškumo stoka mūsų visuomenėje. Apskritai didžiausios modernaus pasaulio problemos yra susijusios su moraline, dvasine ir gamtine ekologija. Šie dalykai buvo visada svarbūs, tačiau dabartiniai globalizacijos masteliai kaip niekada atskleidė jų trūkumą, įrodė jų svarbą.
•Kaip vertini šiuo metu vykstantį didįjį lietuvių tautos kraustymąsi į Vakarus?
Iš dalies į tai žiūriu į tai kaip į natūralų dalyką. Atsivėrusios sienos, kitų šalių geresnė ekonominė situacija savaime paskatino aktyvesnių mūsų visuomenės narių migraciją. Tačiau liūdna dėl kai kurių valstybės tarnautojų abejingumo ir net cinizmo, nenoro pripažinti šio reiškinio masiškumo, apsimetinėjimo, kad tai tik „pačių migrantų asmeninio gyvenimo reikalas”. Politinis, ekonominis chaosas ir nihilizmas, iš principo – valstybės (ar bent jos reputacijos) griovimas – tik paskatino važiavimo iš Lietuvos tempus. Regis, kad kol kas nevykdoma mūsų piliečių „susigrąžinimo” akcija, aktyviai ir kūrybiškai nepanaudojamas jų įsigytas kapitalas (pirmiausiai žinios ir galimybės).
•Ko tikitės iš šio projekto rezultatų?
Rezultatai gali būti labai įvairūs. Gal būt tai tik eilinė viešųjų ryšių akcija – kažkas užsidės sau pliusiuką ir tiek. Tačiau galimas ir kitoks variantas. Tai galėtų tapti ne vienkartiniu, o nuolatiniu, tęstiniu projektu. Tada galima kalbėti apie savotišką politiką aktualizuojant kai kurias Lietuvos istorijos temas, prusinant visuomenę, žadinant jos politinį sąmoningumą. Daug kas priklauso nuo pačių projekto dalyvių iniciatyvumo – kaip kas pažiūrės į šį sumanymą. Svarbu, kad tai netaptų turistine atrakcija, o rimta, beveik moksline ekspedicija. Tad akivaizdu, jog nuvykimas į Sibirą būtų tik pusė darbo. Antra, nemažiau svarbi dalis – atsiskaitymas visuomenei, surinktos medžiagos demonstravimas (pavyzdžiui istorijos, dailės, literatūros, kino kūrinių, straipsnių spaudoje, meninių, net politinių akcijų ir pan. pavidalais) ten nebuvusiems ir nemačiusiems.