„Garsas apie didelį, gerą Klaipėdos džiazo festivalį mane pasiekė anksčiau nei sužinojau, kuriame pasaulio krašte yra Lietuva”, – tvirtino vienas iš šiemetinės Klaipėdos džiazo fiestos dalyvių – Senegale gimęs ir daugiausiai su Suomijos muzikantais grojantis gitaristas bei vokalistas Ndioba.
„Su džiazais!” Taip sveikinosi XIII Klaipėdos pilies džiazo festivalio publika, sausakimšai užplūdusi Teatro aikštę visas tris savaitgalio dienas.
„Klaipėdoje metus reikėtų skaičiuoti ne nuo sausio 1-osios, o nuo „džiazų”, – šmaikštavo miestelėnai. Šis sąmojis turbūt tiksliausiai nusako Klaipėdos pilies džiazo festivalio statusą bei svarbą.
Užtenka paminėti saksofoninko Eriko Marientalio ir būgnininko Džodžo Majerio pavardes, kad nusakytum XIII Klaipėdos džiazo festivalio programos kartelės aukštį. Tačiau apibūdinant šio festivalio stilistikos spektrą reikia pasakyti, kad tokių ryškių kontrastų Klaipėdos „džiazuose” dar nebuvo.
Penktadienio vakarą Teatro aikštėje atmosfera buvo gana rami. Didžiąją vakaro dalį liejosi daugia klausymuisi skirtos austrų-slovakų „No Limit Jazz Quartet” bei žydų „Yuval Ron & Residents of the Future” laisvojo džiazo improvizacijos. Jas pakeitęs tradicinis norvegų bei amerikiečių „Ytre Suloens Jass-Ensemble” džiazas sušildė publiką.
Paskutinysis vakaro projektas – antrą sykį į Klaipėdos pilies džiazo festivalį sugrįžusio fleitininko iš Olandijos Ronaldo Sniderso bei jo grupės „Ronald Snijders Extended Band” pasirodymas šliūkštelėjo pirmąją afrikietiškos egzotikos ir karščio dozę, kuri įaudrino minią šokiams bei ovacijoms. Ypač įspūdingai atrodė šokėja, atlikusi tradicinius Senegalo šokius.
R. Snidersas po pasirodymo švytėjo iš laimės: „Nuostabu! Aš myliu Klaipėdą! Tikrai, labai labai! Negaliu žodžiais apsakyti ir paaiškinti, bet myliu jūsų šalį. Tikrai čia dar sugrįšiu”.
Ryškiausi festivalio akcentai ir kontrastai buvo sudėti į šeštadienio vakaro programą. Po italų „Rosario Giuliani Quartet” pasirodymo melancholiškai nusiteikusią minią akimirksniu išjudino egzotiška Senegalo, Zambijos ir Suomijos muzikantų kompanija „Ndioba & Topoto Band”, į kurią organiškai įsiliejo ir klaipėdietė vokalistė Kristina Jatautaitė. Publika bisavo be saiko ir afrikietis grupės lyderis Ndioba po pasirodymo aiškino niekur iš Klaipėdos nevažiuosiąs.
„Nieko ypatingo negaliu pasakyti. Tik tiek, kad čia – mano namai. Čia mano žmonės, tikri žmonės. Aš pamišau nuo jūsų miesto, nuo to, kaip čia priimama muzika. Jūs turite nepaprastai aukštą muzikinę kultūrą Tai didinga! Aš niekada nepamiršiu šio festivalio!” – žavėjosi svečias.
Tradiciškai Klaipėdos pilies džiazo festivalį palaiminusį lietų šiemet išbaidė Indijai bei Anglijai atstovaujantis marširuojantis orkestras „Bombay Baja”, grojęs tiesiog tarp žiūrovų.
Publika vos atgavo kvapą po virtuoziško būgnininko Džodžo Majerio ir jo grupės „Nerve” pasirodymo. Toks garsas Klaipėdos pilies džiazo festivalio scenoje dar neskambėjo! Muzika, kurioje sumaišyta elektronika, metalas, džiazas, išgaunama tik būgnais, lazdelėmis, klavišais ir gitara, suveikė kaip ugnikalnio išsiveržimas.
Regis, galutinai publiką turėjo „pribaigti” pagrindinės festivalio žvaigždės saksofonininko Eriko Marientalio ir jo grupės bei festivalio sielos Vytauto Grubliausko-Kongo koncertas, išsiliejęs į žiūrovus euforijos lava, tačiau paskutinis kubiečių-lenkų „Rei Ceballo & Calle Sol” lotynų džiazo projektas susirinkusiesiems atvėrė antrąjį kvėpavimą…