Įsitikinimas, kad nieko nėra neįmanomo, jeigu kantriai triūsdamas to sieki, panevėžiečiui moksleiviui lėmė itin egzotiškas šios vasaros atostogas. J.Balčikonio gimnazijos 16-metis moksleivis Karolis Januševičius birželio pabaigoje išvyksta į Japoniją ir ten mėnesį gyvens vietos gyventojų šeimoje, lankysis japonų mokyklose, keliaus po įžymias vietas.
Įveikė daug varžovų
Galimybę išvykti į Japoniją K.Januševičiui suteikė Japonijos vyriausybės inicijuota Japonijos ir Europos mokinių mainų programa. Jis vienintelis moksleivis lietuvis, šią vasarą deleguotas į tolimą šalį.
Kiti 10 į mainų programos finansuojamą projektą atrinkti mokiniai bus iš kitų Europos šalių.
Japonai tikisi, kad ateityje mainų programos dalyviai bus aktyvūs Europos ir Japonijos diplomatinių bei kitokių ryšių puoselėtojai.
Panevėžietis kelionę į Japoniją pelnė įveikęs keliolika varžovų iš kitų šalies mokyklų.
Į mainų programos konkursą buvo priimta 17 paraiškų. Pagal konkurso reikalavimus, kandidatai privalėjo domėtis japonų kultūra bei kalba, būti komunikabilūs, ne jaunesni kaip 16 metų, laisvai kalbėti angliškai.
Po pirmojo atrankos etapo, kuriame K.Januševičius surinko daugiausia balų, pokalbio į Japonijos ambasadą buvo pakviesti 5 kandidatai. Metus savarankiškai japonų kalbos mokęsis K.Januševičius atrankos komisijai pasirodė labiausiai vertas vykti į Tekančios Saulės šalį.
Pasisveikino japoniškai
Įžengęs į Japonijos ambasadą panevėžietis pasisveikino japoniškai, vėliau per pokalbį su komisijos nariais ir ambasados darbuotojais kalbėjo angliškai.
Komisiją domino ne tik K.Januševičius pomėgiai, tad jam teko diskutuoti apie įvairius gyvenimo reiškinius, išdėstyti savo požiūrį į mokslą, filosofiją, psichologiją.
Nors dar mokosi pirmojoje gimnazijos klasėje, panevėžietis jau turi aiškią ateities viziją – studijuoti kuriame nors Japonijos universitete biochemiją ir tapti mokslininku.
Apie tai K.Januševičius taip pat diskutavo su Japonijos ambasados darbuotojais.
Hieroglifai – įkandami
Japonija, jos kultūra, kalba bei gyvenimo būdas K.Januševičių pavergė prieš dvejus metus.
Kompiuteriu nuolat su įvairių šalių vaikais bendraujantis panevėžietis tada pirmą kartą parsisiuntė japonų „anime”.
Vaikinas prieštaravo, kad tai vadintume aminacija. Anot K.Januševičiaus, japonų „anime” visai kito lygio kūrybinis produktas. Jis sugalvojo net savotišką apibrėžimą „anime” tiksliau apibūdinti.
„Gera istorija – iš knygų, simbolika – iš paveikslų, muzika ir veiksmas – iš filmų. Sujungę į vieną ir gauname „anime”, – aiškino moksleivis.
Vaikinui patiko viskas, kas siejasi su Japonija, o kalbos skambesys užbūrė nuo pirmų filme išgirstų sakinių.
Vaikinukas tvirtina, kad savarankiškai pradėti mokytis japonų kalbos jam visai nebuvę sunku, visus metus žiūrėdamas „anime” jis jau buvo automatiškai įsidėmėjęs daugelio frazių skambesį, sakinių intonacijas, tereikėjo garsus susieti su reikšmėmis.
Japoniškas-angliškas pamokas K.Januševičius parsisiuntė internetu. Kasdien po pamokų, kiekvieną laisvą minutę, paauglio namuose skambėjo iš kompiuterio sklindanti japonų kalba. K.Januševičius žodžius transkribuotai užsirašinėjo į sąsiuvinius.
Kai jau garsinis žodžių ir sakinių bagažas tapo nemenkas, gimnazistas ėmėsi mokytis japoniškos rašto abėcėlės. Jo nė kiek negąsdino, kad japonų raštui gali būti vartojama iki 50 tūkstančių skirtingų hieroglifų, yra net trys skirtingos abėcėlės.
„Aš vadovaujuosi taisykle, kad nieko nėra neįmanomo, viskas įveikiama, jei įdedi darbo, gali pasiekti bet ką”, – įsitikinęs K.Januševičius.
Minusai virto pliusais
Panevėžyje su kuo nors pasikalbėti japoniškai gimnazistas neturėjo progos, jam neteko girdėti, kad dar kas nors iš bendraamžių ar vyresnių draugų būtų ta kalba susidomėję.
Beje, pažįstami, giminaičiai ir šeimos nariai, žinodami paauglio domėjimąsi Japonija, stengėsi jam sunešti kuo daugiau medžiagos apie šią šalį. Kas knygą, kas žurnalą ar suvenyrą.
Įdomiausi pokalbiai apie Japoniją panevėžiečiui būdavo su kaimynystėje gyvenančia menininke Migle Lebednykaite, metus studijavusia viename Japonijos universitete.
Pasakodama apie gyvenimą svečioje šalyje mergina minėjo ir europiečiams ne itin priimtinus dalykus: japonai užsisklendę, bendrauja siaurame draugų rate, neprašyti nesikiša į kitų reikalus.
„Kas kitiems atrodo minusai, man tai – pliusai. Man toks gyvenimo būdas labai priimtinas, man patinka turėti nedaug, bet tikrų draugų. Kol kas savo žiniose apie Japoniją neradau nieko nepriimtino”, – sakė panevėžietis.
Domisi rimtais dalykais
Paklaustas apie laisvalaikio pomėgius, K.Januševičius vieną po kito vardijo rimtus dalykus.
Vaikinas daugiau nei priklauso pagal mokyklinę programą domisi chemija, biologija, filosofija ir psichologija.
Jis perskaitė Z.Froido „Psichoanalizės įvadą”. Tas veikalas paaugliui padėjo į pasaulį pažvelgti kitaip, naujai suvokti tam tikrus reiškinius.
Likusioji gimnazisto laiko dalis tenka mokyklinėms užduotims ir kompiuteriui.
Neleidžia sukrauti lagaminų
Į Japoniją važiuosiančio moksleivio motina Virginija Januševičienė yra „Panevėžio ryto” korespondentė, o tėvas Raimondas Januševičius – stambios statybų bendrovės projektų vadovas.
Tėvai be galo džiaugiasi sūnaus sėkme ir ypač tuo, kad išsipildė jo karščiausia svajonė pamatyti Japoniją.
Ne mažiau dėl K.Januševičiaus sėkmės džiūgauja ir J.Balčikonio gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas, kuris gimnazistą paskatino dalyvauti mokinių mainų programoje.
Klasės auklėtoja Vida Kerbedienė ir lietuvių kalbos mokytoja Danutė Ašerienė, kol vyko konkursas, mokiniui nuolat siuntinėjo palaikymo žinutes.
Anot V.Januševičienės, jiedu su vyru prie sūnaus sėkmės niekaip neprisidėjo, vaikas viską pasiekė savo jėgomis. Net į Japonijos ambasadą K.Januševičius nuvažiavo pats, be tėvų pagalbos.
Dėl tolimos išvykos nerimaujančiai motinai sūnus neleidžia net sukrauti lagaminų. Moksleivis prašo ir toliau leisti likti savarankiškam ir viską susiruošti pačiam.