Pripratęs palydėti į krepšinio aikštę „Lietuvos ryto” komandos pagrindinio penketo žaidėjus, Andrius Šležas žino, kad prie jų prisidės vėliau, todėl kantriai sėdi ant atsarginių suolo, pasirengęs nuo jo pakilti bet kuriuo momentu.
Kai treneris pagaliau duoda ženklą įsitraukti į žaidimą, iš Joniškio kilęs taiklia ranka ir šaltais nervais pasižymintis puolėjas iškart stengiasi pagyvinti savo ekipos žaidimą. Jis įeina į aikštę sunkiausiais momentais, kai reikia perimti iš varžovų iniciatyvą arba išlaikyti „Lietuvos ryto” pranašumą. Nors varžovai gerai žino Andriaus rankos taiklumą ir sugebėjimą pasirinkti gerą poziciją kovojant dėl kamuolio, 31 metų 200 cm ūgio snaiperio dažnai nesugeba uždengti. Tai savo kailiu patyrė ir Kauno „Žalgiris”, šį sezoną SEB BBL ir LKL čempionų titulą perleidęs „Lietuvos rytui”.
„Ekstros” interviu su naudingiausiu LKL finalo serijos žaidėju ir taikliausiu šio sezono baudų metiku A.Šležu apie aštuntąjį, sėkmingiausią, jo sezoną „Lietuvos ryto” klube, su kuriuo puolėjas pratęsė sutartį dar trejiems metams.
– Kai buvai paskelbtas naudingiausiu LKL finalo žaidėju, labai nustebai. Kodėl?
– Iš anksto žinojau, kad esu tik taikliausias baudų metikas. Maniau, kad naudingiausiu žaidėju bus išrinktas Robertas Javtokas, ir net nesitikėjau, kad bus paskelbta mano pavardė. Nežinau, ne man spręsti, ar buvau vertas šio prizo, ar ne. Žinau tik tiek, kad už gražias akis jo neduoda. Finale man pavyko pelnyti svarbius taškus lemiamais momentais ir prisidėti prie mūsų komandos čempioniškos pergalės.
– Gavai ir trečiąjį LKL čempiono aukso žiedą. Kuo jis brangesnis nei tie, iškovoti su „Lietuvos ryto” klubu 2000 ir 2002 metais?
– Visi žiedai brangūs, nes buvo sunkiai iškovoti. Prieš šešerius metus nesitikėjome pergalės LKL čempionate, tačiau pavyko įveikti „Žalgirį”. 2002-aisiais buvome drąsesni ir labiau patyrę, todėl susigrąžinome titulą. O šiemet buvome laikomi favoritais ir negalėjome praleisti progos. Šis aukso žiedas man brangus ir tuo, kad jis – vardinis, pagamintas krepšinio tėvynėje JAV ir papuoštas briliantu. Žiedu negaliu atsidžiaugti: visas kaip briliantas, o kai saulė išlenda iš debesų ir apšviečia žiedą, ranka spindi. Mūvėsiu žiedą, kol visi man artimiausi žmonės pamatys. Kai padėsiu į lentyną šalia kitų sporto trofėjų, neleisiu ant jo dulkėms nusėsti.
– „Lietuvos rytui” LKL finalo serijoje nugalėti „Žalgirį” užteko keturių sausų pergalių. Ar pats tikėjai, kad nacionalinio čempionato viršūnę pavyks pasiekti trumpiausiu keliu?
– Tikėjau, kad laimėsime, tačiau tik ne sausu rezultatu.
– Kodėl, tavo nuomone, žalgiriečiai nesugebėjo rimčiau pasipriešinti?
– Taip atrodo tik dabar, kai varžybos jau praeityje ir rezultatas 4:0 mūsų naudai. Iš tikrųjų „Žalgiris” priešinosi, sakyčiau, net labai smarkiai. Finalo serija buvo gana sunki, nervinga abiem komandoms. Dėl to mūsų pergalė tik svaresnė. Tose permainingose dvikovose mūsų nervai buvo stipresni, sužaidėme tiksliau ir taikliau. Diktavome savo žaidimo sąlygas, nes turėjome ilgesnį žaidėjų suolą – kai nesisekė vieniems, kiti tempė komandą. Treneriai galėjo manevruoti sudėtimi ir leisti žaisti tiems krepšininkams, kuriems geriausiai sekėsi.
Kauniečiai turėjo mažiau lygiaverčių žaidėjų, jiems labai stigo plaštakos traumą patyrusio Darjušo Lavrinovičiaus, be to, žaidėjų bei trenerių kaita stiprybės turbūt nepridėjo.
– Tau šis sezonas sėkmingiausias krepšininko karjeroje?
– Ne tik man, visai komandai. Juk esame stipriausi LKL ir Baltijos krepšinio lygos čempionatuose. Ir Eurolygą sudrebinome. Nedažnai būna, kad krepšinio elito debiutantai su garsiausiais klubais kovotų taip ryžtingai, pasitikėdami savo jėgomis ir toli nužingsniuotų. „Lietuvos rytas” buvo didžiausias šio Eurolygos sezono atradimas. Jei būtume prasimušę į trečiąjį varžybų etapą ir man būtų tekę daugiau pasireikšti per šį turnyrą, sakyčiau, kad šis sezonas buvo idealus. Nacionaliniame čempionate ir Baltijos lygos varžybose žaidžiau nemažai, todėl ir mano indėlis nemažas.
– Kaip tau pavyko sublizgėti LKL superfinale?
– Kodėl sublizgėti? Ir Baltijos varžybų finale gerai sužaidžiau, ir pirma LKL rungtynėse su „Žalgiriu”. Treneriams gal neliko nieko daugiau daryti, kaip leisti man žaisti. Sėdėdamas ant suolo nieko neįrodysi. Tačiau nereikia pabrėžti, kad esu tik atsarginis. „Lietuvos ryto” komandoje nėra silpnų žaidėjų, visi – geri.
– Daugeliui krepšininkų būna sunku įsitraukti į žaidimą nuo atsarginių suolo. Kaip tu sugebi, dažnai net nesuspėjęs gerai apšilti?
– Iš anksto nusiteikiu kovai, tačiau įsisukti į patį žaidimo verpetą būna nelengva. Dažnai net nesuspėju apsiprasti su kamuoliu, nes reikia kuo greičiau imtis iniciatyvos. Visi laukia, kad būsiu naudingas komandai. Žinoma, turiu ir tam tikrą pranašumą, nes yra jėgų kovoti su pavargusiais varžovais.
– Ar matai perspektyvą patekti į pagrindinį komandos penketą?
– Kiekvienas krepšininkas gerai jaučiasi, kai treneris juo pasitiki ir išleidžia į aikštę nuo rungtynių pradžios. Tačiau tokių krepšininkų – tik penketas, o kitų vieta – ant suolo. Jie nežino, ar pakils nuo jo, ar sėdės per visas rungtynes. Treneriui geriau matyti, kiek skirti jiems žaidimo minučių ir kada leisti į aikštę. Šį sezoną mano valanda išmušdavo tada, kai reikėdavo pagyvinti komandos žaidimą ir pelnyti svarbius taškus lemiamais rungtynių momentais. Gal ateinantį sezoną bus kitaip ir aš žaisiu nuo rungtynių pradžios. Visada reikia tikėtis ir stengtis patekti tarp geriausių žaidėjų. Tačiau nesijaučiu nuskriaustas ir kai tenka vėliau įeiti į aikštę. Svarbiausia – kad mano rezultatai geri ir padėjau „Lietuvos rytui” pasiekti pergalių.
– Kaip pavyko išlavinti taiklią ranką? Per treniruotes ar tai įgimtas talentas?
– Kažkiek talento reikia, bet pagrindas – sunkus darbas per treniruotes ir po jų. Iš pradžių mėtai kamuolį tol, kol jis suranda kelią į krepšį, vėliau tobulini metimo techniką iš įvairios padėties ir atstumo. Juodas, monotoniškas darbas, be kurio neįmanoma apsieiti. Ne taip paprasta išlavinti ranką, kad ji nesudrebėtų lemiamais rungtynių momentais, o pačiam išlikti šaltų nervų.
– Vaikystėje irgi buvai taikliarankis?
– Buvau ir taikliarankis, ir geresnis už kitus savo bendraamžius. Niekada nebuvau paskutinis.
– Kokie tavo baudų ir tritaškių metimo rekordai per treniruotes ir varžybas?
– Per vieną treniruočių mečiau 159 baudas ir visas pataikiau, o per buvusios LKAL varžybas, kai dar atstovavau Joniškio „Žiemgalai”, įmečiau 17 baudų iš tiek pat galimų. Tritaškiai sekasi prasčiau. Kiek prisimenu, geriausias rezultatas varžybose – šeši rezultatyvūs metimai iš septynių. Per treniruotes sekasi dar geriau, nes niekas taip kietai nedengia, kaip per varžybas.
– Tačiau LKL tritaškių metimo konkursuose tau nepavyksta laimėti. Vis lieki antras, nors šiemet sakei, kad tikėjai savo pergale. Kas sutrukdė nugalėti?
– Buvo šiokių tokių nesklandumų, kai rengiausi šiam konkursui. Bet dėl to galvos neskauda: gal pavyks laimėti ateinančiais metais. Kaip sakoma, trečias kartas nemeluoja.
– Jau aštuonis sezonus praleidai „Lietuvos ryto” klube. Ar svajojai žaisti šiame klube, kai dar atstovavai Joniškio ir „Šiaulių” komandoms?
– Buvau įsitikinęs ir savo draugams sakiau, kad žaisiu Kaune – „Žalgiryje” arba „Atlete”. Tuo metu abi šios komandos buvo stipriausios Lietuvoje. Kai kūrėsi „Lietuvos ryto” klubas, sulaukiau jo vadovų kvietimo. Neabejojau, kad pritapsiu prie šio klubo, kurio žaidėjai buvo neužrietę nosies ir man patiko. „Lietuvos rytas” – mano geriausias pasirinkimas.
– Dar trejiems metams pratęsei sutartį su čempionų klubu. Legionieriaus dalia netraukia?
– Kam reikia laimės kažkur ieškoti, jei ji čia, „Lietuvos ryto” komandoje. Gal būdamas legionierius kiek daugiau uždirbčiau, bet visų pasaulio pinigų vis vien nesurinksi. Reikia džiaugtis tuo, ką turi. Kuo ilgiau pavyks išsilaikyti čempionų komandoje, tuo labiau džiaugsiuosi. Svarbiausia – kad ir toliau būčiau sveikas, išvengčiau traumų ir žaisčiau taip, kaip tikisi treneriai ir vadovai.
– Nors prieš metus buvai vienintelis iš lietuvių pakviestas į Europos krepšinio žvaigždžių rinktinę, kuri su Kroatijos nacionaline komanda žaidė draugiškas rungtynes, skirtas buvusio garsaus FIBA teisėjo D.Radičiaus karjeros pabaigai, net nepatenki į Lietuvos rinktinės kandidatų sąrašą. Kas trukdo?
– Ne man spręsti, kodėl nesu kviečiamas. Gal treneriams kuo nors netinku? Žinoma, kad norėčiau patekti į rinktinę, bet gyvenimas tuo nesibaigia. Šiuo metu tvarkau užsilikusius reikalus, vėliau su šeima atostogausiu, o rudeniop išsiilgęs krepšinio ir komandos kibsiu į darbą su „Lietuvos rytu”, kad gerai pasirengčiau naujam sezonui.
P.S. Kai publikacija buvo parengta spausdinti, LKL finalo naudingiausias žaidėjas Andrius Šležas buvo pakviestas į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, kuri rengsis pasaulio čempionatui Japonijoje.