„Gyvenimas man – kaip atostogos”

„Visas mano gyvenimas – tarsi nesibaigiančios atostogos”, – sako trumpam po nuolatinių skraidymų į Lietuvą sugrįžęs Jurgis Kairys, pernai išrinktas geriausiu pasaulio akrobatinio skraidymo pilotu per pastaruosius dešimt metų

Minėtojo titulo, rodos, turėtų karjerai pakakti. „Aš ir pats sau sakau, gal jau užteks tų laimėjimų”, – svarsto Jurgis Kairys. Tačiau nurimti jis negali, bet ne dėl titulų ir laimėjimų. Aviacija yra jo didžioji aistra ir visas gyvenimas.

– Iš šono daug kam atrodo, kad akrobatinis skraidymas – labai romantiškas užsiėmimas. Ar galite tai patvirtinti?

– Romantiką jauti, kai kas nors būna nepažįstama, kai, pavyzdžiui, jaunas būdamas matai ateinant pavasarį ir besiveržiančius savo jausmus. Tą pačią romantiką jauti ir subrendęs, kai esi visa patyręs jau daug kartų ir ne sykį matęs pačiom gražiausiom spalvom. Romantiką jauti ir nežinia kurį kartą įsėdęs į lėktuvo kabiną, vėl žemę pamatęs iš aukštai, pakartojęs kokius nors skrydžio fragmentus, vėl išvydęs tų pačių šalių vaizdus iš dangaus ar nuskridęs ten, kur jau buvai.

Stebiuosi, kaip lietuviai dažnai verkšlena, kad jiems viskas blogai. Man viskas yra gerai. Aš pats su savimi esu susitaręs, ir pats save pažįstu, ir nevarau savęs į apatiją ar depresiją. Džiaugiuosi tuo, ką darau. Man gyvenimas – tarsi atostogos.

– Ar tai jums davė aviacija?

– Nežinau, čia, matyt, priklauso nuo žmogaus požiūrio. Jei žmogus gudresnis, kada nors jis turi suprasti, kad reikia džiaugtis gyvenimu, kad jis duotas tik vieną kartą. Tada viskas bus gerai.

– Bet juk jūsų veikla – labai rizikinga…

– Be abejo, visko būna, tačiau kasmet daraisi vis gudresnis. Kai kas nors atsitinka ar supranti, kad galėjo kas nors rizikingo nutikti, pasidarai išvadas. Kai giliniesi, labiau pažįsti, labiau tampi apsaugotas nuo atsitiktinių nesėkmių. Rizikos gyvenime yra buvę labai labai daug. Galbūt net per daug. Dabar stengiuosi mokytis ne iš savų, o iš kitų klaidų, ir iš savo patirties. Dėl to ir susidėjau 1980-aisiais su konstruktoriais, dalyvauju kuriant lėktuvus, nes aš, kaip ir kiti, noriu skraidyti saugiais lėktuvais, o ne tais, kurie ore byra, lūžta, neatlaiko krūvių. Džiaugiuosi, kad esu gyvas, nors daugelį mano draugų pražudė lėktuvai.

– Kur dabar yra jūsų lėktuvai?

– Su-31 dabar stovi JAV, jis yra laimėjęs eilę 2000 metų varžybų Japonijoje. Dabar šis lėktuvas pertvarkytas, turi galingesnį variklį. Veržiausi, kad atverčiau savo skrydžiams Ameriką. Ir tai jau padariau. Tik ką grįžau iš JAV Šiaurės Karolinos valstijos, kur dalyvavau JAV aviacijos šou (su amerikiečiu Jimiu Le Roy ir pirotechnikos grupe „Rich Gibs”). Ten šis lėktuvas ir liko. Su-26 sugrįžta iš Naujosios Zelandijos, „Juka” jau namie. Italijoje gegužės 21 d. italų lėktuvu Su-31, atlikęs 4 min. laisvąją programą trečią kartą iš eilės tapau „Tropheo Regiani” taurės varžybų nugalėtoju.

Dabar kuriu naujos konstrukcijos lėktuvą „Juka”. Lėktuvo negali paprasčiausiai nuėjęs į parduotuvę nusipirkti. Jį reikia sukurti, pagaminti, išbandyti. Šioje srityje esu daug padirbėjęs, užtai tuos lėktuvus ir turiu.

– Kokie renginiai dar laukia šiemet?

– Ruošiuosi vykti į JAV, iš ten skrisiu savo lėktuvu į Kanadą, kur birželio 10 dieną vyks aviacijos šventė, birželio 17 dieną laukia aviacijos šou JAV, birželio 23 dieną dalyvausiu Lenkijos aviacijos šventėje. Čia skrisiu su trijų lėktuvų grupe „Oro banditai”: stilius drastiškesnis, lėktuvai ne vieno tipo, jie neskrenda vienoje plokštumoje, o „banditiškai” nardo iš visų pusių. Pasaulyje pirmas pradėjau šį skraidymo stilių, žmonėms tai patinka. Su lakūnais Donaldu Bleifertu ir Stasiu Narvilu jau esame daug kur kviečiami. Beje, „Oro banditų” grupę turiu ir Azijoje, ten skraidau su lakūnais iš Japonijos ir Naujosios Zelandijos.

Rugpjūtį laukia Švedija, po to – Čekija. Spalio mėnesį dalyvausiu Pietų Afrikos aviacijos šventėje, o lapkritį su 8 geriausiais pasaulio lakūnais esu pakviestas į Japoniją, į pasaulio „Grand Prix Motegi” žiedą.

– Kur aviacijos šventės surenka daugiau žiūrovų – užsienyje ar Lietuvoje?

– Lietuva, mano akimis, – varganas Dariaus ir Girėno kraštas, bet tiek, kiek Kaune man skrendant aukštyn ratais po tiltu buvo susirinkę žiūrovų (apie 300 000!), retai kur pasaulyje būna.

Man įdomu visur skraidyti. Mano skrydžiai po Vilniaus ir Kauno tiltais nuskambėjo toli, ką tik sutinku pasaulyje iš aviacijos mėgėjų, visi juos matę ir turi filmuotą medžiagą, turi nuotraukų, kuriose nuo vandens mano lėktuvo uodega tesiekia 10-20 centimetrų. To niekas nėra padaręs. Kur tik nuvažiuoju, esu taip pat gerbiamas kaip Shumacheris ar Rossi. Į Lietuvą parvažiuoju su dešimties metų geriausio pasaulio lakūno titulu, kitais pasaulinio lygio laimėjimais, žmonės džiaugiasi, bet oficialioms valdžioms (nei aeroklubui, nei Sporto departamentui) nieko nereikia. Jiems visiškai neįdomu, ar aš kur nors dar dalyvausiu. Nekalbu apie jokius paskatinimus. Jie net pasveikinti nesugeba. Ši pozicija mane pribloškia. Pernai grįžęs po serijos 2004-2005 m. „Grand Prix” laimėtų varžybų pagalvojau: gal jau gana. Tačiau man įdomu. Žinau, Lietuvos žmonės didžiuojasi mano skrydžiais. Visos būsimos varžybos man įdomu. Galvoju, kokiu lėktuvu skrisiu, kokią programą paruošiu, kokį triuką iškrėsiu, kuo nustebinsiu žiūrovus ir teisėjus. Man svarbu skrydžio harmonija, jo techninis „švarumas”, figūrų sudėtingumas.

– O kur jūs treniruojatės?

– Visame pasaulyje. Daugiausia treniruodavausi Vilniuje, tačiau kažkam labai nepatiko viena treniruotė, kai Vilniaus oro uoste paskraidžiau sutinkant Virgilijų Alekną su olimpiniu „auksu”. Po to daugiau čia ir neskraidau. Nieko nepažeidžiau, bet negaliu juk erzinti…

– Kaip leidžiate laisvalaikį? Ar turite jo?

– Visas gyvenimas man – atostogos. Laisvės gal dar daugiau, kai prisirišu kabinoje… Tačiau ta laisvė yra tam tikruose rėmuose. Kai pakylu, turiu šį tą konkretaus daryti – ar treniruotis, ar dalyvauti varžybose. Nepaisant to, galiu nuskristi ir debesų pasižiūrėti… Žemėje jaučiuosi panašiai.

– Ar turite laisvo laiko, pavyzdžiui, kad ir prie jūros nuvažiuoti?

– Dabar, kai buvau Italijoje, po varžybų dieną praleidau prie jūros. Mėgstu Baltijos jūroje pasimaudyti, labai malonu Nidoje pabūti. Jei tik yra galimybė, į varžybas vykstu su žmona. Kartais, kai iš vienų varžybų į kitas reikia skristi savo lėktuvu, nėra kaip jos pakviesti – lėktuvas vienvietis.

Sėdi sau vienas kabinoj, kaip „Formulėj-1”. Paprastai nenutūpdamas nuskrendu apie 800 km (degalų pakanka 5 valandoms skrydžio, tačiau dėl saugumo leidžiuosi po 3 valandų). Skrendu apie 250 km/h greičiu. Triukų metu greitį pasiekiu iki 450 km/h. Kartais lėktuvas skrenda ir atbulas.

– Ką laikote savo pagrindiniu konkurentu?

– Aš pats sau didžiausias konkurentas. Rungiuosi, kad savo programas padaryčiau kuo tobuliau. Aviacija – ne futbolas, kur gali konkurentui įspirti. Čia rungiesi pats su savimi.

– Kur geriau jaučiatės – ore ar ant žemės?

– Man vis dėlto mieliau ant žemės. Oras – rezultatas to, ką padarei ant žemės.