Beduinų moterų laimė

Kaip pasakojama Biblijoje, per Egipto dykumas vingiuoja kelias, kuriuo Mozė žydus vedė į Pažadėtąją žemę. Šis maršrutas tebėra paslaptis, tačiau iš alinančio karščio smėlynuose ir dabar galima pajusti to žygio atmosferą.

Šiandien Egipto Arabų Respublikoje gyvena maždaug 70 mln. gyventojų, tačiau niekas negali pasakyti, kiek šalyje gyvena beduinų – dykumų žmonių. Juolab kad šie neturi pasų ir yra išsibarstę po dykumą, kuri užima 94 proc. Egipto teritorijos.

Lankantis Egipte, ne vienam parūpsta susipažinti su vietiniais dykumų klajokliais – beduinais. Pirmiausia krinta į akis: jie visada šypsosi, jie patenkinti savo gyvenimu, laimingi ir tuo, ką Alachas jiems duoda. Laimingos atrodo ir moterys, nors mums ta jų laimė nesuvokiama.

Karšti ir sausi orai Egipte išsilaiko beveik kiaurus metus. Kovą ir balandį nuo dykumų pučia sausas karštas vėjas, nešantis dulkių debesis. Taigi netrunki burnoje pajusti smėlio skonį, o akys ima ašaroti.

Kas galėtų gyventi tokiose dykynėse? Vis dėlto gyvena ir sugeba išgyventi klajokliai beduinai. Prieš siūlomą kitokį gyvenimą jie netgi protestuoja. Beduinai klajoja po dykumą ir gerai žino, kur yra vandens šaltiniai. Kai vienoje vietoje baigiasi vandens atsargos, su tris savaites negirdytu ir vien druskos gumulėliais maitintu kupranugariu einama ieškoti naujų telkinių. Sakoma, kad tada kupranugaris vandenį pajunta net 20 metrų gylyje. Nors kupranugariai – didžiausias beduinų turtas, ketinome kalbėti ne apie juos, o apie moteris.

Kelios žmonos

Kiekviena bendruomenės šeima gyvena nendrių palapinėje – vienas vyras, trys jo žmonos ir vaikai. Greta stovi po tris palapines. Kodėl? Mat jei žmona bent akies krašteliu parodo nepasitenkinimą ar norą prieštarauti, supykęs vyras, išėjęs iš palapinės, gali sušukti – tu man nebe žmona. Jei tai gali paliudyti bent du kaimynai – manyk, kad skyrybos įvyko. Moters, išvarytos iš šeimos, nebepriims nei tėvai, nei kitas vyras. Tada bendruomenės vyresnysis, kuris yra ir dvasios vadovas, duos kilimėlį, nurodys vietą, kur ji gali miegoti ir skirs jai atlikti sunkiausius darbus.

Meilė

Vyras, pajutęs savo seksualines galias, dalį palapinės perskiria užuolaida ir pašaukia čia vieną iš žmonų. Jokių meilinimųsi, jokių švelnių žodžių – sueitis trumpa ir tikslinga. Taisyklė viena – „pamylėti po lygiai” kiekvieną žmoną. Kai moteris pajunta, kad jai laikas gimdyti, su palydove lipa į kalnus – kuo aukščiau, tuo arčiau Dievo. Pagimdo be skausmų ir greitai. Kaip pasakojo gidė, mergaitės čia nuo kūdikystės rengiamos atlikti svarbiausią savo paskirtį – gimdyti ir būti vyro šešėliu.

Kūdikiai

Gimdyvė, parsinešusi vaikelį, padeda jį ant bendruomenės vado rankų, o šis, sakydamas pirmiausia į galvą šovusius vardus, stebi kūdikį bandydamas suvokti, kuris vardas pačiam kūdikiui patiks. Nors vardas suteikiamas, vis dėlto vaikų iki 5 metų bendruomenė net į savo knygas neįrašo, mat mirtingumas toks didelis, tad kam popierių gadinti.

Kol kūdikis nevaikšto, motina jį nešiojasi prie savęs specialiuose austuose krepšiuose – jokių sauskelnių, jokių žindukų.

Kai kūdikis gali pats vaikščioti, jis iki 5 metų išties paliekamas Dievo valiai – auga kitų vaikų būryje be motinos priežiūros. Kaipgi motinos meilė, negi čia ji neegzistuoja, vėl klausiu gidės. Ji pasakoja, kad moterys taip tiki Dievo galia ir apsauga, kad būtent jam ir patiki kūdikio globą. Kūdikis turi mokėti išgyventi – dykuma ne silpniesiems.

Nuotakos

Vaikams nuo 5 metų jau paskiriami įvairūs darbai. 9 metų mergaitėmis vėl pradedama rūpintis. Dabar jas stengiamasi kuo geriau maitinti, kad priaugtų svorio, mat 12 metų ji bus tekinama. Ypač daug duodama šviežio ir rūgusio, labai riebaus kupranugarių pieno.

Būsimoji anyta pirmoji bendrauja su nuotaka – apžiūri krūtis, dantis, pabando pakelti už plaukų, mat galva turi būti tvirta, o ir nuotaka ištverminga. Vestuvių puota vyksta ilgai ir dalyvauja visa gentis, nuotaka gauna daug auksinių papuošalų. Beduinai auksą vertina, į jį keičia visus pinigus ir kaupia iš kartos į kartą. Per šventes moterys pasipuošia viskuo, ką turi, kai kurios net iki 4 kg ant savęs užsikabina. Be papuošalų, dar tarsi nertas auksines apykakles užsisega.

Po pirmosios vestuvių nakties paklodžių patikrinti ateina ne tik anyta, jos parodomos visam kaimui. Jei paklodė būtų švari, mergaitę užmėtytų akmenimis… Po vestuvių moterų veidus uždengia hidžabais (musulmonių šydais), kad vyrai nematytų jų grožio ir nepavydėtų.

„Makiažas”

Beduinai maudosi porą kartų per metus. Šaltesniu metų laiku, kai ryškus temperatūrų svyravimas, prie palapinės nakčiai paliekami kupranugarių vilnos kilimėliai, kurie nuo rasos sudrėksta, jais ir apsivalomas veidas. Nuolatinis vandens stygius išmokė klajoklius naudotis žolelėmis ir kitokia augmenija. Moterys žino, kuo pabarstyti paraudusį kūdikio užpakaliuką, o ir sau į akis prisipučia specialių anglies dulkių, kurios apvalo akies obuolį nuo smėlio. Nuo tų angliukų akių vokų kontūrai tampa tarsi dažyti. Tad iš po juodu audeklu slepiamo veido švyti ypač išraiškingos akys.

Be pasų

Poilsiaujant Egipte galima apsilankyti ir beduinų kaimeliuose. Šiaip klajoklių šeimos, gyvenančios dykumose, yra uždaros ir su aplinkiniu pasauliu nebendrauja. Tačiau arčiau turistinių centrų ar kurortų esančios beduinų šeimos priima turistus ir iš to nemažai pasipelno. Egipto vyriausybė svajoja įvesti beduinams pasus, bet jiems tai nepavyksta, kaip ir įkurdinti beduinus gyvenvietėse. Beje, klajokliai, jei nemiršta ankstyvoje vaikystėje, gyvena maždaug 20 metų ilgiau nei arabai miestuose.