Lietuvos dailės muziejuje per Giedrės Jankevičiūtės knygos „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna” pristatymą dalyvavo Giovanna Pignatelli Lozoraitis, daug talkininkų, padėjusių šiam leidiniui atsirasti. Lietuviškai visus pasveikinusi Lozoraitis apgailestavo, kad ne ji, o Romoje likęs katinas labai gerai kalba lietuviškai.
„Ką jums asmeniškai reiškia Roma?” – per knygos „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna” pristatymą leidėjas Vytautas Ališauskas paklausė Giedrės Jankevičiūtės ir Giovannos Pignatelli Lozoraitis, šios knygos herojės ir bendraautorės. „Aidų” vadovas, išleidęs įspūdingos apimties (beveik 300 puslapių) dviejų moterų pokalbių apie Amžinąjį miestą knygą, prisipažino, kad provokuoja labai subjektyvius išgyvenimus apibūdinantiems žodžiams.
„Roma – tai namai”, – nė nemąsčiusi atsakė Pignatelli Lozoraitis.
„Roma – tai antras po Vilniaus man svarbus miestas”, – patikino Jankevičiūtė. Tad ar reikia stebėtis, jog būtent šios moterys sukūrė meile Romai persmelktą knygą?
Laisvalaikio pasiskaitymai
„Pasivaikščiojimas po Romą su Giovanna” – interviu forma parašyta knyga, kurioje meno istorikė Jankevičiūtė kalbina Italijos sostinėje gimusią dailės kūrinių restauratorę Giovanną, kilusią iš garsios aristokratų Pignatelli giminės, ambasadoriaus Kazio Lozoraičio žmoną. Gausiai archyvo ir mūsų dienų nuotraukomis iliustruotas leidinys suskirstytas į 15 skyrių. Juos papildo išsamios asmenvardžių, vietovardžių ir paminklų rodyklės. Čia, pavyzdžiui, randi nurodytą Lietuvos aikštę (Piazza Lituania), Lietuvos atstovybę, Lietuvių koplyčią – Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčią, o atsivertęs atitinkamus puslapius iškart patenki į dešimtąjį knygos skyrių, kuris pavadintas „Lietuvių kelias”. Ko ne puiki pradžia susipažinti su miestu, viliojančiu dar nuo paauglystės? Aišku, praverčia ir atidesnis žvilgsnis į turinį, nes jis padeda pasirinkti tos dienos nuotaikas atitinkantį tekstą. Gal tai bus III skyrius – „Pirmas pasisėdėjimas: pokalbis apie Romą prie vyno taurės”, gal VI – „Keli žvilgsniai į viduramžių, Renesanso ir baroko Romą”, o gal VIII – „Vatikanas”. Vilioja knygos dalys: „Pirmas pasivaikščiojimas: nuo Termini stoties iki Romos forumų”, „Kur ir kodėl plėtėsi Romos miestas”, „Po elegantiškąją Romą: nuo Condotti gatvės ir Ispanijos aikštės iki Veneto gatvės ir Borghese gatvės”, „Šiuolaikinė Roma”. Ką nors pirmiausia patrauks skyrius „Antras pasisėdėjimas: pokalbis apie Romos kasdienybę su patarimais, kaip pasigaminti keletą itališkų patiekalų”, kitus sudomins „Atskiras gana ilgas pasivaikščiojimas tiems, kurie nori sužinoti apie restauruotojo profesiją, jos paslaptis ir džiaugsmus”.
Jankevičiūtė knygą pradeda nuo Pignatelli Lozoraitis namų, pažinties su Giovanna, jos šeima ir darbu, garsius moters protėvius įamžinusiais ženklais Romos ir Italijos istorijoje. Paskui pakviečia į pirmą pasivaikščiojimą, kuris prasideda iškart nuo įdomios pašnekovės durų Cavouro gatvėje.
„Tai ne kelionių vadovas ir ne apybraižų rinkinys, – tikino Jankevičiūtė per leidinio pristatymą. – Šią knygą vadinu laisvalaikio pasiskaitymais tiems, kurie nori iš vidaus pažinti vieną gražiausių pasaulio miestų”.
Romos prisijaukinimas
Beveik dešimt metų tarp Vilniaus ir Romos gyvenusi Jankevičiūtė sakė, kad knyga atsirado iš noro pasidalyti savo žiniomis apie kasdienį italų gyvenimą, supažindinti su iškiliausiais Romos, jos apylinkių, taip pat Venecijos paminklais. „Net trečdalio knygoje pateiktų dalykų nerasite nei kelionių vadovuose po Romą, nei kituose leidiniuose, – kalbėjo autorė. – Užrašiau daug istorijų, kurias man papasakojo Romos senbuviai Giovanna ir Kazys Lozoraičiai, ypatingai jaučiantys miesto erdvę, jo turtingą, amžių palytėtą istoriją”. Jankevičiūtė paminėjo ir dėkingą aplinkybę, kad jos pašnekovė – restauratorė, visą gyvenimą besisukanti išskirtinėje aplinkoje: stebi, analizuoja, pati pratęsia meno šedevrų gyvavimą, kuria jų likimą. Todėl ir paminklų vertinimai knygoje unikalūs, paremti asmeniniais specialistės įspūdžiais.
O Pignatelli Lozoraitis prisipažino, kad pokalbiai su knygos autore ją ne tik pastūmėjo pasitikrinti žinias bei faktus, bet ir paskatino daug ką iš naujo sužinoti ar išmokti.
„Sunkiausia buvo pasakyti „užteks”, – prisiminė Jankevičiūtė. – Niekaip nesinorėjo nutraukti malonaus bendravimo su Giovanna. Kartu gąsdino ir didžiulė atsakomybė lietuvių skaitytojui, kuris gal ko nors pasiges, liks nesužinojęs. Juk nėra lengva atvykėliui per kelias dienas pajusti Romą. Man miestui prisijaukinti prireikė 3 mėnesių, o jį pažinti neužteks viso likusio gyvenimo”.
Todėl leidėjas Ališauskas neabejoja, kad „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna” išprovokuos ir daugiau knygų apie šį miestą.
Ne prašalaičiai Romoje
Ališauskas į Jankevičiūtės knygą sudėtą pokalbį vaizdžiai pavadino „Ką tik nuskintų žiedų žavesiu”. Literatūros kritikė Rasa Drazdauskienė pasakė, jog jai leidinyje svarbiausias – dviejų moterų bendravimas, per kurį jos nė akimirkai nepraranda ryšio su Amžinuoju miestu. Todėl, anot kritikės, knygą sudaro trys lygiavertės veikėjos: Giovanna, Giedrė ir Roma. „Tai dinamiškas, įtraukiantis pasakojimas, priverčiantis pamiršti, kad esi tik prašalaitis, – kalbėjo Drazdauskienė. – Knyga skirta tiems, kuriems neužtenka būti vien turistu, kuriems rūpi sužinoti, ką reškia gyventi Romoje – šiuolaikiniame būste, nuolat atsimenant, kad jis stovi ant tūkstantmečių pamatų. Juk Roma – tai unikali istorinė atmintis, gyvybės tęstinumas”.
Apie „Pasivaikščiojimus po Romą su Giovanna”, padedančius suvokti šio miesto amžinybę bei laikinumą, kalbėjo ir menotyrininkas Helmutas Šabasevičius. Jis knygą įvardijo kaip pokalbių romaną ir prisipažino, kad ji tokia pagavi, jog neskuba baigti skaityti. Pasidžiaugęs, kad dar liko 100 puslapių, Šabasevičius prasitarė, jog knyga koreguoja atostogų planus – jis jau ketina bėgti į kelionių agentūrą…