Beldiūga – nepaprastai įdomi žuvis įvairiais aspektais ir ja verta rimčiau susidomėti ne tik ichtiologams, bet ir Lietuvos Baltijos pakraščių žvejams, pasekant Latvijos žvejybos verslo ir mėgėjų pavyzdžiu.
Skirtingai nuo menkių, gėlavandenių vėgėlių ir kitų „normalių” žuvų, savo populiacijas atkuriančių iš apvaisintų ikrų nerštaviečių vandenyse, gyvagimdė beldiūga į pasaulį paleidžia iš savo kūno ertmės visiškai susiformavusias gyvybingas apie 4 cm ilgio žuvytes, sugebančias iš karto aktyviai maitintis įvairiais mikroorganizmais. Štai tos nepaprastos kirmėliškos formos skaidrios žuvytės Baltijos senųjų žvejų ir kai kurių mokslininkų buvo laikomos ungurio jaunikliais.
Poruojasi beldiūgos vasaros pabaigoje ir rudenį jūrų priekrantėje. Embrionai vystosi keletą mėnesių. Jaunikliai porcijomis išmetami žiemą, praplyšus patelės pilvo sienelei ar per genetalijas. Jų kiekis, priklausomai nuo „gimdytojos” dydžio ir amžiaus, svyruoja nuo dešimčių iki kelių šimtų. Pagal gyvenimo būdą beldiūga – tipiška dugno biocenozių, kietų akmeningų, smėlingų gruntų su augalijos sąžalynais, toli į jūrą nemigruojanti žuvis. Mitybos spektro atžvilgiu ji tikras bentofagas, greta vėžiagyvių, moliuskų, vabzdžių lervų mėgstantis pasmaguriauti kitų žuvų ikrais ir jaunikliais. Palyginti su gėlavandene vėgėle, auga apie du kartus lėčiau. Šiųmetukai rudenį būna 6-9, metinukai – 15-20, dvivasariniai ir trimečiai individai – iki 30 cm ilgio ir apie 300 g svorio. Lytiškai subręsta antrais ir trečiais gyvenimo metais.
Kokie beldiūgų ištekliai, mūsų Baltijos priekrantėje mažai tyrinėta ir žinoma. Sovietmečiu jų išteklius ir gavybos būdus sistemingai tyrinėjo Latvijos ichtiologai. Gautomis oficialiomis statistikos žiniomis, 1970-2003 m. Latvijos žvejai verslininkai buvo užregistravę laimikius nuo 1281 iki 18612 tonų. Panašaus dydžio faktų kitur, rūšies geografinio paplitimo areale, man aptikti nepavyko. Be to, verta pažymėti ir tai, kad sovietmečiu didžioji laimikių dalis iš Rygos įlankos panaudota žuvies miltų gamybai. Pastaruoju metu beldiūgos ten gana sėkmingai gaudomos įvairiomis stacionarinėmis gaudyklėmis, o buvusi intensyvi tralinė žvejyba tapo sunorminta.
Pasak mano kalbintų rygiečių, beldiūgos žuviena turi specifinį kvapą, yra pakankamai riebi, balkšva ir neblogo skonio. Vartojama šviežia, sūdyta, padžiovinta, karšto rūkymo ir kitokia. Tačiau po kulinarinio apdorojimo žuvų kaulai pažaliuoja ir todėl kartais atgraso išrankesnius vartotojus.
Užbaigdamas pasakojimą apie vienintelę Baltijos gyvagimdę žuvų rūšį beldiūgą, skaitytojų įdomumui noriu pridurti dar kai ką. Žuvų gyvagimdė pasaulio vandenynuose ir jūrose nėra sensacinga naujiena. Tarp visų aptiktų žuvų rūšių gyvagimdės sudaro maždaug vieną procentą. Be to, jos dažniausiai aptiktos Amerikos žemyno ir gretiminių salų subtropiniuose vandenyse.
daugiau valstibe gali nebeprasyti jokiu auku, nes kiekvienas nekvailas ir save gerbiantis zmogus po tokio ivikio tikrai nebeaukos nei lito!
Paramos namus valdžia tegul stato iš savo lėšų, ne tiek išleidžia nežinia kur ir nežinia kam, o šiuos žmonių surinktus pinigėlis tegul atiduoda žmonėms nukentėjusiems nuo gaisro gyv. būstui įsigyti.