Šį augintinį namuose laiko nedaugelis. Ir visai ne todėl, kad tai labai savotiškas gyvūnas. Tiesiog sausumos vėžlį šiandien įsigyti nėra paprasta. Visoje Europoje šie egzotiški gyvūnai griežtai saugomi. Mat pastaraisiais metais jie buvo tiesiog masiškai renkami parduoti ne tik jų mylėtojams. Sunku patikėti, tačiau iš jų šarvų gaminami juvelyriniai dirbiniai, iš mėsos – gurmaniški patiekalai.
Ilgiausiai gyvenantys padarai
Daugelyje pasaulio tautų, gyvenančių skirtinguose žemynuose ir niekada nebendravusių tarpusavyje, gyvuoja tas pats mitas. Jis gimęs prieš tūkstantmečius ir išlikęs iki šių dienų. Australijos aborigenai, Amerikos indėnai, Afrikos masajai ir net mūsų protėviai Europoje pasakojo, kad žemę laiko vėžlys. Ir kol gyvens tas vėžlys, tol gyvuos ir visa žemė.
Ir iš tiesų vėžlių amžius stebina: tai ilgiausiai gyvenantys gyvūnai žemėje. Tikslių duomenų, kiek tesi vėžliai, nėra. Ne taip paprasta juos stebėti 200-300 ar daugiau metų. Žinoma, kad garsaus keliautojo Džeimso Kuko vėžlys, kurį jis atsivežė į Tongo salą XVII amžiaus viduryje, nelaisvėje išgyveno 212 metų. Bet niekas nežino, kiek metų tam vėžliui buvo, kai Kukas jį paliko. Pasakojama, kad Šventasis vėžlys, kurį augina viena Australijos aborigenų gentis, jau gyvena per 400 metų. Tiesa, nelaisvėje vėžliai išgyvena 10 kartų trumpiau.
Kokių jų būna
Dažniausiai namuose auginami Vidurinės Azijos vėžliai, tik jie dažnai neteisingai vadinami stepių vėžliais.
Savo tėvynėje, atėjus pavasariui, jie išlenda iš miego urvų ir pradeda misti skurdžiais augalais. Iki vasaros vidurio jie turi sukaupti užtektinai maisto medžiagų, nes vasarą žolę išdegins kaitri saulė. Per karščius vėžliai vėl slepiasi urvuose ir tik rudenį išlindę pasigano.
Pavasarį patelės padeda kelis pailgus kiaušinius. Išsiritusius vėžliukus galima pamatyti tik po metų. Jie būna 5 cm ilgio ir apie 30 g svorio, minkštais šarvais, todėl daugelį suėda grobuonys. Auga lėtai ir veistis gali tik dešimtaisiais gyvenimo metais. Tada jų šarvai siekia 13 cm. Dar vyresni vėžliai užaugina šarvus iki 30 cm ilgio.
Kur jį laikyti
Namuose kai kas laiko vėžliukus ant grindų, tačiau ant šaltų grindų ir skersvėjuose vėžliukas gali peršalti, susirgti konjuktyvitu ir prarasti regėjimą.
Daugelis veterinarijos gydytojų yra matę ir šunų sužalotų, apgraužtų vėžlių. Neretas atvejis, kai ant vėžlių (ypač jaunų) užlipa ir patys neatsargūs šeimininkai.
Tamsioje dėžėje vėžliukų laikyti irgi negalima. Jei jau imatės namuose laikyti šį gyvūną, darykite tai civilizuotai: įsigykite terariumą.
Vėžliui skirta patalpa turi būti šviesi, o temperatūra joje – ne žemesnė kaip 25-30 laipsnių šilumos. Geriausia jį įkurdinti terariume, t.y. keturkampėje dėžėje, pavyzdžiui, akvariume. Vienam gyvūnui turėtų būti skirta apie 50×70 cm ploto.
Terariumą galima pasigaminti iš medinės ar plastikinės dėžės, tik svarbu, kad viena jo siena būtų permatoma.
Priežiūra
Terariumo dugnas užpilamas 2-3 cm sluoksniu smėlio, prieš tai iškaitinto orkaitėje, kad augintinis neužsikrėstų įvairiais parazitais. Viename kampe įrengiamas nedidelis baseinėlis su vandeniu, o kitame pakabinama lempa su gaubtu. Vietoj jos galima įdėti šildomą akmenį, o kad augintinis gautų reikiamą vitamino D dozę, padedančią jo šarvui vystytis ir stiprėti, dar pakabinti specialią reptilijų lempą.
Gerai įrengtame šiltame terariume vėžlys bus aktyvus ir maitinsis ištisus metus, tačiau žiemai savo augintinį galima ir užmigdyti (kaip jie įpratę laisvėje). Tokiais atvejais vėžlys padedamas į dėžę su smėliu, kuri laikoma vėsioje patalpoje (ne aukštesnėje nei 5-8 laipsniai šilumos).
Reikia skirti daug dėmesio ir vėžliuko šarvo priežiūrai, kad jis nesilupinėtų, visad būtų žvilgantis. Vėžlio šarvas, kaip ir mūsų plaukai ar nagai, turi gauti vitaminų ir mineralų. Pagrindinis vitaminas – D3. Kartą per mėnesį reikia kruopščiai įtrinti tiek apatinę, tiek viršutinę šarvo dalį su D3 vitamino aliejiniame tirpale pamirkytu skudurėliu. Prieš tai būtina nuplauti dulkes nuo šarvo.